Austrija – 3 diena (1 dalis)
Kalnai, aš atvykstu!
Trečia kelionės diena pagal visus lūkesčius turėjo būti pati įsimintiniausia. Pirma, reikia nukakti į Innsbrucką, tuomet funikulieriumi ir keltuvais pakilti į Hafelekar kalną, pasiekti 2,3 km. aukštyje esančią viršukalnę, ir vakare grįžti atgal į Zalcburgą.
Trečios dienos iškelti tikslai:
- 1-2 val. žygis kalno viršūnėmis.
- Pamatyti mešką zoologijos sode.
- Paragauti Tirolio regiono maisto (du patiekalus jau ragavau prieš tai buvusiose dienose).
Naktį 1 val. 32 min. gavau elektroninį laišką, kad kažkas atsitiko bėgiams tarp Zalcburgo ir Innsbrucko. Sutvarkyti gedimo neįmanoma dėl smarkių liūčių ir potvynių, todėl traukinys yra atšaukiamas.
Natūralu, šią naktį nelabai ir miegojau. Traukinio ir pakilimo į kalną bilietai jau nupirkti, todėl gali būti prarasti nemaži pinigai, o blogiausia, kad gali nuplaukti visos kelionės ekstremumas. Nepadėjo ir tai, kad visos kryptys link kalnų buvo atšauktos, tai negalėjau pasikeisti kelionės į kitus kalnus (galima pamatyti paveiksliuke). Tai tiesiog nemiegojau ir kas kažkiek laiko vis tikrinau naujienas.
Laimei viskas gan greit susitvarkė ir jau 9 val ryte gavau emailą, kad keliai vėl atviri. Tuo pačiu atšaukto traukinio bilietas perkeliamas į 9-tos val. traukinį, į kurį būčiau spėjęs tik jei būčiau budėjęs traukinių stotyje. Teko pirkti naują bilietą – 50€… Austrijoje yra taip, kad traukinių bilietai labai brangūs, todėl jei nori gauti su akcija už 20€, turi pirkti bilietus prieš mėnesį ir jie galios tik tą specifinę dieną ir specifinę valandą, ir negali būti grąžinami.
Įsėdau į 10 valandos traukinį ir beveik po 2 valandų (11:50, jei tiksliai) buvau Innsbrucke. Linojo, bet nestipriai, todėl pancho be sunkumų apsaugojo viršutinius rūbus ir kuprinę, o batai nesušlapo, nes nelijo taip stipriai, kad susidarytų balos. Innsbruckas – mažas miestelis ir daugiausiai žinoma kaip žiemos sportų ir Tirolio regiono sostinė. Čia stovi ir šuolių su slidėmis trasa, kurią galima pamatyti ir iš miesto. Centras nedidukas, galima apeiti vos per 10 min. Rokas, žinoma, pirmu taikymu į funikulieriaus stotelę, o pakeliui pasidairiau garsiojo auksinio balkono ir spalvotų namukų (kažkiek primena Zalcburgą).
Funikulierius – stačiau važiuojantis traukinukas. Nieko ypatingo, drąsos nereikia. Keltuvas – kitas reikalas. Nieko nesimatė, buvo tankūs debesys, todėl nesijautė aukščio kylant, todėl nebuvo ne taip ir nejauku. Nerimą už tai kėlė kiti keltuvo kabinos keleiviai. Visi su vandens nepraleidžiančiomis striukėmis, šiltai apsirengę, nepraleidžiantys vandens batai, ėjimo lazdos, didžiausios kuprinės… ir aš vienas su megztuku, kepure, šortais ir pancho nuo lietaus. Atrodžiau visiškai nepasiruošęs lyginant su kitais. Kaip koks retard‘as…
Užkilus, o tai truko gan ilgai – ~20 min, mane pasitiko tai, ko buvo galima tikėtis: drėgnas oras ir tankūs debesys. Kartais debesys prasisklaidydavo, bet dažniausiai galėjai matyti vos porą metrų į priekį. Čiut linojo, su tuo puikiai susitvarkė pancho, tačiau, matyt, kažkiek iš streso ir dėl to, kad nesu pratęs judinti savo lašinių, greitai suprakaitavo nugara. Tada pradėjau jausti ir šaltį. Vienu momentu tikrai atrodė, kad gausiu kokį plaučių uždegimą.
Etatiniai asai patraukė sudėtingesniais kelių valandų takais ir iškart dingo rūke. Roko planas buvo nusileisti Segrubee taku (1-1.5 val), tačiau dėl matomumo pabijojau. Dar susisuks galva, pasiklysiu ar nusisuksiu kokią koją… amba iškart. Likę keliautojai išvis nesivargino, pasitrynė aplink keltą ir iškart nukulniavo į kavinę. Tos variantas žiauriai gundė ir mane, kokio velnio man čia to reikia, šalta, dar susirgsiu.. bet tie debesys užliūliuoja, dvelkia tokia mistika, todėl nusprendžiau pakentėti ir praeiti dviem trumpais 15 min takais (15 min. x2 + 15 min. x2, nes reikia ir grįžti). Pirmas kelias vedė į pačią Hafelekar kalno viršukalnę, o antrasis – link žiemos trobelių ir buvusio kelto (?). Taip pat nėra aišku, kada vėl turėsiu tokią pačią galimybę.
Visos trys nuotraukos darytos netoli kavinės arba pakeliui į viršukalnę (pirmas kelias). Galima taip pat matyti kaip kartais rūkas prasisklaidydavo, bet kas vyksta apačioje vis tiek nesimatydavo.
1 video (numeracija pagal puslapį, o ne pagal pavadinimus Youtubėj) – veiksmas prie kavinukės, todėl dar yra žmonių.
2 video – įveikta viršukalnė – 2.334 km!
3 ir 4 video – leidžiantis nuo viršukalnės.
Žemiau pateiktame video galima matyti kelionę link žiemos trobelių ir buvusio keltuvo (?), o nuotraukose jau grįžimą atgal. Pirmoje nuotraukoje susimušiau ir nikstelėjau koją taip, kad teko atgal keliaut šlubuojant, skaudėjo dar kelias dienas. Trečioje nuotraukoje matomas tas pats kelias iš video tik iš kitos pusės.
Po visko, žinoma, buvo kone būtina užsukti į kavinukę ir pasiimti sriubos su karšta arbata. Kalnų kavinukė buvo pilna, dauguma pliorino alų. Viena moteriškė sukosi ir aptarnavime ir maisto gamyboje, todėl natūralu, kad maistas paruoštas iš anksto. Nors angliškai ji ir nemokėjo, tačiau suppe ir tee yra gan suprantami žodžiai. Susikalbėti nebuvo problemų, pirštu bakstelėjau į sriubą su 1 kukuliu, o arbatai parodyti pabaksnojau į augalus, tai iškart linktelėjo ir netrukus grįžo su užsakymu. Sušalusiam Rokui tai buvo tikras išsigelbėjimas – sušilau.
Sriuba – lyg jautienos sultinys, o kukulis toks pat kokį valgiau Zalcburge, vis gi Tirolio regionas, tačiau turėjo daugiau lašinukų. Valgant kukulis net traška burnoje.
Tiesa, atsiskaityti galima tik grynaisiais.
Truputį pasiilsėjau ir laikas leistis žemyn. Dar reikia spėti užsukti į zoologijos sodą, kur turėčiau pirmą kartą pamatyti savo akimis tikrą mešką.