Austrija – 7 ir 8 dienos
Ketvirtadienis, paskutinė pilna diena Austrijoje. Jau daugiau rūpiniesi grįžimu namo, pavargęs po visos savaitės kelionės, nesinori nieko daryti. Žinoma, pirma reikia grįžti į Vieną, bet tikrai ne anksčiausiais traukiniais. Tingiai pasivartai lovoje, susikrauni mantą ir po neskubant 13:00 įkeli koją į Vieną.
Prezervatyvų muziejus
Šiandien planuose yra aplankyti tik vieną muziejų ir kuo mažiau standartinį.
Atvykus prie muziejaus adreso buvo nejauku. Tai buvo tiesiog didelis sexshop’as ir skirtas tik moterims linkusioms į dominavimą: vitrinose botagėliai, lėlės su latekso rūbais. Gal kokias 10 min. trypčiojau prie durų, kol išdrįsau įeiti ir pasiklausti ar tikrai čia pakliuvau.
Iš pirmo įtartinai žiūrėjusi darbuotoja po to pasirodė labai maloni ir paslaugi. Sumokėjau 3 eurus ir buvau palydėtas į rūsį, kur buvo nedidelis kambarėlis su eksponatais.
Dalis eksponatų buvo skirta prezervatyvų istorijai ir gamybai, o didžioji dalis skirta būtent Vienos prezervatyvų pakuotėms, jų stiliams, reklamoms ir apskritai laisvės propagavimui. Įdomu, bet kažko labai naujo nesužinojau. Taip pat nebuvo retų, pikantiškesnių ar įdomesnių eksponatų. Kita vertus tik trys eurai ir 30 min, tai nelabai ką prarandi.
Paskutinė vakarienė ir steinbier
Steinbier arba akmens alus – tai jau miręs alaus gamybos būdas. Metaliniai puodai ir katilai anksčiau buvo itin brangūs, todėl senais laikais alų gamindavo medinėse atvirose bačkose, o alui užvirti ir palaikyti temperatūrą naudodavo įkaitintus akmenis. Natūralu, su laiku metaliniai katilai tapo prieinamesni ir seni metodai išnyko. Toks gamybos metodas buvo populiarus skandinavijoje, Bamberge, Lietuvoje ir Austrijoje. Įdomu tai, kad Karintijoje (pietų Austrija) alaus gamyboje naudojami įkaitinti akmenys išliko iki pat 1917 metų, todėl yra geriausiai aprašyti. Papildomam pasiskaitymui:
Steinbier galima nusipirkti Austrijoje ir dabar, tik, žinoma, jo gamyba visai kitokia. Man pavyko rasti tik vieną variantą – Gusswerko “Steinbier” (Zalcburgo regiono alaus darykla). Net didžiausia alaus parduotuvė teturėjo tik šį variantą. Darykla teigia naudojanti karštus akmenis misoje, tai gal kažkiek senas tradicijas ir palaiko. Skonis keistokas, primena austriškus lagerius, bet turi tokias žolelių natas, kažkiek saldumo. Tikėjaus kažkokios karamelės skonio, bet nepajutau.
Tiesa, būtina paminėti, kad lietuviai turi savo akmeninio alaus – Dundulio “Moko Maukas”. Kai pagalvoji, gali skonyje rasti panašumo.
Paskutinę vakarienę norėjau praleisti kuo autentiškiau, todėl nuo viešbučio patraukiau priešingą centrui kryptimi. Gal po kokių 20 min. priėjau mažą vietinį restoranėlį-aludę – Bier-Beisl. Neturi jie nei FB, nei TripAdvisor, tik keletą gerų atsiliepimų Google, bet užtai visi lankytojai buvo vietiniai pensininkai, jokių turistų ar imigrantų.
Vakarienei šeimininkė pasiūlė pagaminti paprikos vištieną. Vištiena kaip vištiena, vengriškas paprikos variantas, bet įdomiausias buvo garnyras – kažkokia miltinė košė. Skanu, bet nenufotografavau, buvo gėda prieš diedukus ir nenorėjau atrodyti kaip visiškas turistas. Taip pat šeimininkė patiekalo žinojo tik austrišką pavadinimą, kurio nesupratau ir dabar niekur nerandu internete. Teigė, kad tai itin tradicinis kasdienis paprastų žmonių patiekalas. Oh well… tarkime primena kažkiek sulipusius, šlapius kriauklės formos makaronus, bet ne käsespätzle. Gali būti, kad tai yra kiaušininiai vengriški “koldūnai”.
Išvados:
Kelione tikrai nesigailiu. Kažkiek apmaudu, kad dvi dienas oras buvo nevykęs, todėl ypač Innsbrucko viršūnėje nelabai kas matėsi ir savijauta buvo prasta. Kita vertus, tos dienos kažkaip atmintyje geriausiai įstrigo ir net galvoju, kad verta ir tokius patyrimus patirti.
Būtina gerinti fizinę formą, nes norėtųsi galėti judėti ne tik pensininkams ir šeimoms skirtais takais.
Skirti daugiau laiko kalnams, suplanuoti dieną be jokių grįžimų, ten nakvoti.
Buvo galima daug daugiau nuveikti, bet tam reikalingas tikslingesnis planavimas, tačiau nenorėjau griežtos dienotvarkės. Daugiau laisvumo, ekspromto leidžia kelionėje jaustis ne darbe.
Kalbos arba bent kelių frazių žinojimas tikrai padeda. Visada suveikia ir pirštais parodyti.
Galėjau geriau pasiruošti maisto ir alaus kelionei. Kartais nežinojau, ką norėčiau dabar paragauti ir kur tai gauti. Bent jau išsiryškinti, kuriuos patiekalus būtina paragauti, o kuriuos pageidautina. Liko neparagauta:
- Tiroler gröstl – bulvės su kiaušiniu.
- Rindsupper – jautienos sriuba.
- Kalnų sūriai.
- Sterz – miltai su taukais, paprastų žmonių maistas.
- Vietiniai vynai.
- Schloss Eggenberg alutis.
Savaitę keliauti vienam buvo per daug. 4-5 dienos per akis. Gali būt, kad tai yra tik įpročio reikalas.
Keliauti tik su kuprine patogu, bet nenumatytais atvejais kebloka: nėra antrų batų, šiltesnės aprangos ir t.t.. Nelabai yra vietos ką ir parvežti. Gal verta vienoje vietoje apsistoti, o ne lakstyti per visą šalį. Taip pat keliauti vienam daug brangiau ir sunkiau kartais rasti motyvacijos.