Nyderlandai – 1 diena
III-čio kurso studentai dėl praktikos pavasario semestrą baigia iki gegužės menėsio, todėl paskutinis balandžio savaitgalis yra ideali proga ištrūkti iš Lietuvos ir taip kažkiek išblaškyti galvoje besikaupiančias negatyvias mintis. Šį kartą kelionės kryptis – Šiaurės Brabantas ir Olandija. Kodėl pietų ir vakarų Nyderlandai? Nebuvo didelio pasirinkimo tiesioginių skrydžių šiam savaitgaliui, taip pat trumpam laikui labiau tinka kelionė į miestus, nei žygiuoti gamtoje, todėl Nyderlandai pasirodė puikus sprendimas patyrinėti šios šalies šiuolaikinė architektūrą ir virtuvę.
Tikslas – išsiaiškinti nyderlandų tautos unikalumą.
Kelionės uždaviniai:
- pasigrožėti modernia architektūra,
- paragauti greito maisto ir tradicinių patiekalų,
- surasti senąsias išnykusias, bet šiuo metu atgaivintas olandų alaus rūšis.
Tad balandžio 29 d., penktadienį, 11:25 pradėjau savo misiją, įsėsdamas į lėktuvą Vilniaus oro uoste ir jau po 2 val ir 6 min. nusileisdamas Eindhoveno oro uoste. Fun fact – tai kol kas ilgiausia mano kelionė lėktuvu. Oro uostas nedidelis, jau po 10–15 min. gali stovėti autobusų stotelėje. Autobusai važiuoja itin dažnai ir bilietus gali pirkti tiesiai iš vairuotojo. Įdomu, kiek kainuoja, nes pirkau internetu– 5€. Pasirodė brangu, bet galbūt taip yra todėl, kad oro uostas yra apie 20 min. kelio nuo Eindhoveno centro ir gal nepakliūna į miesto teritoriją. Taip pat ketinau išlipti porą stotelių anksčiau centro, kad galėčiau ramiai pasivaikščioti, pajusti miesto rimtą ir dvasią, bet pasirodo autobusai nestoja kiekvienoje stotelėje, norint išlipti reikia kažkur paspausti (arba stotelėje turi būti žmonių), todėl autobusas nuvežė kone iki pat centro.
Eindhovenas pirmą kartą raštuose paminėtas 1232 m., kai Brabanto kunigaikštos Hendrikas I-masis suteikė miesto teises. Iki pat 19 a. Eindhovenas išliko tiesiog mažu miesteliu prie Dommel ir Gender upelių sankirtos. Tuomet visame pasaulyje sprogo industrinė revoliucija, buvo gerinama susisiekimo infrastruktūra, iškasti kanalai, nutiesti keliai ir traukinių bėgiai, o didžiausias stimulas miesto augime buvo technologijų bendrovės Phillips 1891 m. atidaryta lempučių gamykla. Taip Einhovenas nuo 1815 m. 2310 gyventojų turinčio miestelio išaugo iki 1936 m. 103,030 gyventojų turintį industrinį miestą. Vėliau dar atsidarė sunkvežimių DAF gamykla. Tiesa, II-ojo pasaulinio karo metu miestas smarkiai nukentėjo, neturintis gilios istorijos miestas neteko ir tų kelių istorinių pastatų. Šiuo metu Eindhovenas yra penktas pagal dydį Nyderlandų miestas (su ~300 000 gyventojų), kuriame jau kuris laikas nebeveikia gamyklos. Jos yra paverčiamos laisvalaikio zonomis, muziejais ar viešbučiais, išlaikant pastatų istoriją / paveldą.
Šios dienos didysis planas – aplankyti modernaus meno muziejų. Žinoma, prieš tai reikia užkąsti. Kaip tik pakeliui yra įsikūrus Houben kepyklėlė, kurioje galima paragauti vieno iš tradicinių Brabanto kepinių – worstenbroodje (worsten – “dešra” ir broodje – “duona”). Kaip sufleruoja pavadinimas, tai yra dešrelė bandelėje. Jautienos faršas (kartais naudojama 50% su kiauliena) sumaišomas su kiaušiniais ir duonos džiūvėsėliais, truputi pienu, nepagailima druskos ir pipirų, galiausiai suformuojama dešros forma, įdedama į miltinį apvalkalą ir šaunama į krosnį. Atėmus duonos apvalkalą ir sukeitus duonos džiuvėsėlius su svogūnais, praktiškai gauni tėčio kotletus.
Senais laikais tai buvo būdas koncervuoti / išlaikyti mėsą ir dažniausiai būdavo valgoma šaltuoju metu. Daugumai olandų worstenbroodje yra neatsiejama nuo Kalėdų. Žinoma, šiais laikais yra valgoma visais metų laikais ir neretai su alučiu.
Duonos sluoksnis plonas ir traškus, todėl neužgožia mėsos skonio, kuris yra gan švelniai pipiruotas. Kažkokių ypatingų poskonių nepajaučiau, bet tikrai skanu ir puikiai tinka užkišti tuščią skrandį. Kita vertus, ko daugiau galima norėti iš mėsos bandelėje.
Kita stotelė – Van Abbemuseum. Tai neblogai vertinamas modernaus meno muziejus, tačiau manęs per daug nesužavėjo. Įdomiausias buvo pats pastatas – puikus modernios architektūros pavyzdys. Čia kambariai ir koridoriai sudaryti kažkaip neintuityviai, todėl jautiesi lyg labirinte. Taip pat pirmą kartą mačiau prie meno kūrinio pateiktas jų mažesnes kopijas su paviršių iškilimais ar net skirtingomis tekstūromis, kad ir akli lankytojai galėtų susipažinti su darbais. Pačios ekspozicijos man pasirodė per daug atsitiktinės, labiau patinka, kai būna griežta tema (ar bent jau atskira tema kiekvienam aukštui). Čia viskas per bendra, šokinėjama temomis, laikotarpiais. Žinoma, gali būti, kad tiesiog nesupratau.
Popietę nusprendžiau praleisti pasivaikščiojimui po Eindhoveno centrą, bandymui surasti modernios architektūros pavyzdžių ir alaus medžioklei.
Penktadienį 16 val. miesto centras buvo visiškai tuščias ir… pilnas šiukšlių bei dvokė alumi. Tarsi kas būtų išpylęs alų per visą gatvę ir palikęs porą dienų parūgti. Spėju, net prasčiausi Vilniaus rajono barai taip nekvepia. Sudarė tikrai ne kokį įvaizdį. Kažkaip pagalvojau, kad taip turėtų Anglijos barų gatvės atrodyti.
Patys pastatai neturėjo jokios dvasios: pilki ir paniurę. Net turgaus aikštė, kas yra dažniausiai miesto širdis, nesudarė gero įspūdžio. Ranka tik porą kartų pakilo padaryti nuotrauką. Tuomet pajudau link alaus parduotuvės, bet čia laukė dar vienas nusivylimas – ieškotų prarastųjų olandiškų alaus rušių čia nebuvo. Parduotuvėje dirbęs vyrukas pasakojo, kad šias alaus rūšis finansiškai neapsimoka gaminti, bet tikrai yra kas jas gamina, pas juos nėra, bet jeigu žinosiu kur ieškoti, tai tikrai rasiu. Paklaustas, tai kur reiktų jų ieškoti, nieko neatsakė. Belieka tikėtis, kad didesniuose miestuose bus didesnis pasirinkimas.
Dėl šių priežasčių gan greitai nusprendžiau judėti link viešbučio, kuris įsikūręs buvusių gamyklų Strijp-S rajone.
Šią naktį nusprendžiau praleisti Blue Collar viešbutyje, kuris kartu su rock’n’roll’o baru yra įsikūręs sename Phillips fabrike. Kaip nepraleisti bent vieną naktį tokiame istoriniame pastate? Be to ir kaina yra palyginus pigi – 59 €. Žinoma, viešbutį užsibūti neketinau, yra dar visas vakaras patyrinėti Strijp-S rajoną.
Post-industrinis rajonas buvo tikra atgaiva. Buvę fabrikai ir nauji modernūs pastatai sukuria neįprastas ir intriguojančias miesto linijas, o vietinis jaunimas ir senimas niekur neskubėdami leido laiką restoranuose ir baruose. Čia laikas atrodo sustojęs. Visišks chill mode. Nepastebimai ir pats nurimstu ir pirmą kartą iš tikro šiandien pradedu mėgautis kelione.
Eindhovenas turi 4 vietines alaus daryklas, iš kurių dvi kaip netyčia yra įsikūrusios būtent Strijp-S rajone (kitų dviejų produkciją esu jau ragavęs). Taip pat per visą dieną buvau valgęs tik dvi bandeles su dešrele, todėl visi ženklai vedė į Brouwerij het Veem paragauti vietinio alaus ir užkandžių.
Brouwerij het Veem yra vos prieš 7 metus buvusioje Phillips televizorių ir radijų sandėlyje įsikūrusi darykla, baras ir parduotuvė. Čia be 24 pilstomo alaus kranų, iš kurių bent 6 būna jų pačių gamybos alučiai, galima rasti ir tradicinių užkandžių. Vienas iš jų – bitterballen. Kaip supratau, tai jautienos sultinys sumaišomas su miltais ir dar kažkuo, kad įgautų solidesnę formą, tada apvoliojamas duonos džiuvėsėliuose ir skrudinamas aliejuje (fried). Išorė kieta, bet vidus būna toks minkštas ir keisto skonio. Nepatiko, nekartočiau :D.
Dar prie alučio olandai mėgsta ragauti sūrį. Jį vadina tiesiog “senuoju sūriu”, kuris patiekiamas su garstyčių padažu. Skonis primenė gouda sūrį, o valgymas su garstyčiomis buvo kažkas naujo. Nieko ypatingo, bet nebuvo ir blogai.
Dar reiktų paminėti, kad abi padavėjos buvo itin malonios ir paslaugios. Gal net įtartinai per daug :D. Galbūt suintrigavau pirmąją padavėją su klausimais apie olandišką maistą ir vietinių gyvenimo tendencijas, nes po gero pusvalandžio priėjo antroji, padavė man nemokamai alaus ir sakė, čia nuo pirmosios padavėjos ir kad turiu tai paragauti. Tuomet vis kalbino prisėsti arčiau baro ir pakalbinti pirmąją, nes jai tai patiktų. Jeigu būčiau ekstravertas ir leb šnekus, gal taip ir padaryčiau, o dabar buvo tiesiog nejauku. Tuo viskas nesibaigė, nes po dar gero pusvalandžio buvau pavaišintas dar vienu alučiu, o tai jau penktas šį vakarą. Tiesa, Olandijoje baruose alus yra pilstomas į 0,25 l. ir 0,33 l. talpos taures (o kartais net ir į 0,125 l.), tai 5 neatrodo tiek daug, bet vis pradėjo jaustis, kad ne vandenį geriu, todėl nusprendžiau nešti kudašių. Dar truputėli pašnekėjau su abiejomis padavėjomis apie karą Ukrainoje, Eindhoveno barų tendencijas, maistą ir atsiskaitęs išlėkiau dar pasižvalgyti. Tikrai gerai prajudino nuotaiką 🙂
Buvau pakankamai jau visko priragavęs, bet reikėjo užsukti dar į antros rajono daryklos restoranėlį – Rabauw. Interjeras priminė daugiau hipsterių šeimoms skirtą restoranėlį, alaus pasirinkimas irgi nesuintrigavo, todėl pasiėmiau pale ale su įdarytais pievagrybiais ir neketinau ilgiau čia užsibūti. Alus buvo neįsimintinas, o užkandis visai nieko, ypač česnako trupinėliai.
Buvau sotus ir laimingas, bet kažkaip užsukau dar į viešbučio barą ir netyčia užsisakiau dešrelę bandelėje su Urthel quadruppel‘iu. Tikėjaus porcija bus mažesne, bet įveikiau be problemų 😀 sukėlė daug Austrijos ir Vokietijos prisiminimų.
Laikas miegot! Ryt kelionė į Hagą!