Austrija – 1 diena
Karantinas atlaisvino pančius ir po metų pertraukos Rokas ir vėl išsiruošė į kelionę. Pandemija vis dar kvėpuoja į nugarą, bet “lakštingala negali nečiulbėti” :D.
Kodėl Austrija: tuo metu kai pirkau bilietus, Austrija turėjo aiškiausias ir paprasčiausias taisykles – užtenka tik vakcinavimo įrodymo. Be to prikalbinti ką nors kartu keliauti į brangesnę šalį – praktiškai neįmanoma, todėl pandemijos metu, kai ne visi gali ir nori keliauti, Austrija yra kone idealus pasirinkimas.
Skrydis: 11:20-12:25, liepos 16d., penktadienis.
Dėl pandemijos griežtesnės patikros buvo pranešta atvykti 2.5 val. iki skrydžio. Atvykus nebuvo visiškai žmonių, todėl patikrą praėjau per minutę -_-.
Staigmena buvo tai, kad lėktuve prie manęs sėdėjo mano kolegė/bendradarbė. Smagu buvo su kažkuo pataukšti, todėl dvi valandos skrydžio neprailgo. Keista ir tai, kad lėktuvas buvo pilnutėlis, jokių saugių atstumų ir pan.
Viena – vienas pagrindinių kultūros ir meno centrų Europoje. Čia savo žymes paliko Bethovenas, Štrausai, Haydnas, Gustavas Klimtas ir kiti. Net Sigmundas Freudas psichoanalizės teorijas pradėjo šiame mieste. O ką jau kalbėti apie Habsburgų dinastiją ir čia stūkstančius rūmus, sodus.
Bet Rokas čia visai ne to. Pirmadienio tikslas:
- pajusti Vienos gyvenimo ritmą,
- paragauti tradicinės virtuvės,
- ir paskanauti vienintelės austriško alaus rūšies.
Pirma, Viena yra didelis miestas. Iš pradžių gerai atrodžiusios mintys, kad čia nueisiu į vieną pusę pusvalanduką, vėliau – į kitą pusę, neveikia. Tai atima daug laiko, o ir karštą dieną greitai pasijaučia nuovargis. Viešasis transportas gan brangus – 2.4€ už kelionę į vieną pusę, todėl ėmiau paros bilietą ir gali važinėti visomis priemonėmis kiek nori (8€). Galiausia, tai yra labai patogu, nes metro ar tramvajai važiuoja kas kelias minutes.
Kol nukulniavau iki viešbučio, užsiregistravau, išsikroviau nereikalingus daiktus, atėjo ir pietų metas. Buvau nusižiūrėjęs vieną restoranėlį, kuris siūlo autentišką austrišką maistą, bet, deja, nukakęs pamačiau austrišką meniu, kuriame neradau nei vieno numatyto/pažįstamo pavadinimo. Ką valgė klientai irgi neatrodė patraukliai. Kolegė lėktuve minėjo, kad yra viena kavinukė, kuri gamina pigiausius, bet gerus Vienos šnicelius. Dar papildomas pusvalandis kulniavimo, tačiau ir ten nuėjęs šnicelių neradau.
Teko nusivilti maisto paieškomis, bet užtai pasivaikščiojau po miestą, kuris, turiu prisipažinti, manęs per daug nesužavėjo. Pati architektūra man priminė Vilniaus senamiestį (visgi tas pats barokas) tik kad pastatai aukštesni ir gatvės platesnės. Tarsi nauja aplinka, bet daug kas matyta. Miestas kvepia kava ir.. cigaretėmis. Čia atrodo visi rūko.
Taip pat buvau užkalbintas gatvėje tris kartus:
- Pirmą kartą užkalbino jaunas vaikinukas sužinoti ar aš ne žydas ir ar neturiu giminėje žydų.
- Antrą – pavargęs vyrukas austriškai kažką aiškino ir mosikavo rankomis. Spėju, norėjo gal pinigų.
- Paskutinį kartą restorano lauko terasoje vyras priminė, kad kaukių dėvėti nereikia. Taip pat patvirtino, kad jis ir jo visa chebra yra vakcinuoti.
Iš tiesų tai įdomi situacija Austrijoje su pandemija. Žmonių daug, bet beveik niekas nesisaugo atstumų, retas kuris dėvi kaukę lauke. Žinoma, tramvajuose ar metro tvarkingai, bet kita vertus dezinfekcinį skystį mačiau tik oro uoste ir viešbutyje. Restoranuose prašo vakcinavimo arba testavimo pažymėjimo, bet tik jeigu esi turistas. Tai Austrija ar Lietuva – situacija panaši. Buvo dar atvejis, kai į tramvajų įlipo vietinis marozėlis, be kaukės, atsikimšo alaus, matyt, negeriausio, nes pasklido kvapas iškart po visą autobusą.
Austrijoje kaip ir pas brolius vokiečius nuo senų laikų yra itin populiarūs dešrelių kioskai – würstelstand (dešrelė + stendas). Šis gatvės maistas gyvuoja nuo Austrijos-Vengrijos imperijos laikų. Dažniausiai užkandinės stovi judriose gatvėse, ieškantiems greito užkandžio, ir dažniausiai dirba iki vėlumos, kad šėlstantiems centre būtų ką vėlai vakarais pakramsnot. Jeigu pas mus po alaus eina į Mc Donaldą arba Hesburgerį, tai Vienoje – dešrelių.
Šiais laikais beveik visos populiariausios dešrelės yra vokiškos, tačiau yra ir savų – austriškų, kurių kone būtina paragauti:
- Waldvieter – tai Austrijos šiaurės vakarų rūkyta dešrelė. Ji būna supjaustyta, kad valgantysis neapsitaškytų karštais taukais. Beveik visada pateikiama su juoda duoba ir garstyčiomis (galima matyti nuotraukoje). Skonis labai primena ant laužo keptas mūsų medžiotojų dešreles. Paprasta, bet skanu.
- Debreziner – vengriško stiliaus dešrelė, priminti bendrus imperijos laikus. Su paprika, šiek tiek aštresnė. Tikiuosi vėliau pavyks ir ją paragauti, nes kol kas atrodo retesnė dešrelė.
Austrija viena iš trijų Europos šalių, kur masinės produkcijos alūs yra kokybiški ir nedaug arba išvis nenusileidžia mažiesiems gamintojams. Vienoje bazuojasi viena tokia darykla – Ottakringer. Tai kur kitur neparagauti vienintelio austriško “Vienna lager” alučio, kaip tik ten. 23 min tramvajumi ir tu jau vietoj ir… įėjimas kainuoja, nes šiandien gyvas koncertas. Pamiršau, kad penktadienis… Tai teko alučio nusipirkti parduotuvėje.
Truputis istorijos.
Anton Drehen 19 amžiuje iš Anglijos, kuri tuo metu pirmavo alaus gamybos technologijose, parsivežė (galima sakyti ir pavogė) naujausias alaus gamybos inovacijas. Nauja buvo tai, kad salyklą virė karštu oru, o ne tiesiogine krosnies ugnimi. Tai leido alui greičiau atvėsti, taip pat alus tapo skaidresnis, neturėjo deginto ir dūminio skonio. Tuo metu alų leisdavo virti tik rudenį ir žiemą, buvo bijoma, kad vasarą nesukeltų gaisrų, o su šia technologija alų buvo galima virti ištisus metus.
Įdomu ir tai, kad Anton Anglijos alaus gamyklose dirbo ne vienas, bet su draugu. Abu jie grįžę padarė perversmą savo šalyse. Anton pagamino Vienos lagerį, o jo draugas Vokietijoje marzen.
Tik sukurtas Vienos lageris buvo liaupsinamas, vežamas į parodas ir kaip pavyzdinis variantas eksportuojamas į visą pasaulį. Deja, pačioje Vienoje populiarumas ilgai neišsilaikė. Mažesnis poreikis skatino mažesnę gamybą, vyko pasauliniai karai, buvo įvesti apribojimai, ir taip Vienos lageris praktiškai išnyko. Šiuo metu ši alaus rūšis po truputi atsigauna. Ją gamina ir mažosios ir didžiosios daryklos.
Tiesa, jeigu Austrijoje Vienos lageris nepritapo, tai jis iki šiol nerealiai populiarus Meksikoje, į kurią šį alų atgabeno Habsburg Archduke Maximilian I (1864-1867), imperatoriaus Francis Joseph brolis, kai tapo Meksikos imperatoriumi. Vienos lagerį čia gamina didieji brandai – Modelo ar Dos Equis – tik gamyboje naudoja kukurūzus dėl pigesnės kainos.
Grįžtant į viešbutį užmačiau restoranėlį su Vienos šniceliu. Prisėdau, bet kažkaip užsisakiau käsespätzle. Tai yra Tirolio (Austrijos kalnuočiausias regionas), Vokietijos pietinių kalnų regionų ir Šveicarijos patiekalas. Žinoma, planavau regioną reprezentuojančius patiekalus ragauti pačiuose regionuose, bet ką padarysi, kažkaip dingo noras šniceliui.
Käsespätzle – tai makaronai apipilti mase sūrio ir ant viršaus pabarstyta kepintais svogūnais. Jeigu esi sūrio mėgėjas, tai patiekalas turėtų tikti, o man skonis per blankus. Tiesiog sūrį ir jauti. Negelbėja net kepintas svogūnas. Kai pagalvoji, jaunystėje mėgdavau pasivirti makaronus, tada į keptuvę juos ir pabarstyti sūriu ir tuo metu būdavo skanu. Tai čia kažkas panašaus. Galima laisvai pasigaminti patiems ir namie. Reziumė: ne man.
Atgal į viešbutį, po dušu ir miegot. Ryt į Zalcburgą!