2020-ųjų siaubo filmų top 10

11. Koko-di koko-da

Režisierius: Johannes Nyholm

Šalis: Švedija, Danija

Sub-žanras: komedija

Visada yra tam tikra konkurencija, kas gi užims paskutinę vietą dešimtuke, o kas liks už borto. Šį kartą tokia garbė atiteko švedų siaubo komedijai “Koko-di koko-da“.

Perteikti pagrindines filmo idėjas, režisierius remėsi pasikartojančios dienos principu, kai pagrindiniai personažai yra priversti pergyventi tą pačią dieną. Veikėjai kiekvieną kartą kažkiek pakoreguoja savo veiksmus ir taip išspręndžia ne tik savo vidines dramas, bet ir pabėga iš pasikartojančių įvykių ciklo. Žinau, yra nemažai žmonių, kuriem nerealiai patinka toks principas ir istorijos pasakojimas, bet man ši formulė jau senai atsibodo. Labai retai kada būna įnešama kažkas naujo, visi filmai daugmaž vienodi.

Filmas labiausiai spindi ir išsiskriria savo nejaukumu ir nepatogumu: keisti personažai, veikėjų sprendimai, pasirinkta stilistika, spalvos ir t.t.. Vien jau ko verta”koko-di koko-da” dainelė, kelias dienas galvoje skamba. Filmas yra vertas žiūrėjimo, o vien dėl unikalumo užsitarnauja vietą tope.

10. Vivarium

Režisierius: Lorcan Finnegan

Šalis: Airija, Belgija, Danija, Kanada

Sub-žanras: mistika

Jau senai nemačiau gero distopinio filmo, o šie metai pateikė net du. “Vivarium” – pirmasis iš jų.

Filmas daugiausia nagrinėja šeimos padėtį visuomenėje, nustatytas roles. Labai įdomiai perteikta aplinka, viskas atrodo dirbtinai: apšvietimas, kaip krenta šešėliai ir spalvos. Abu aktoriai, man kažkiek netikėtai, labai gerai perteikia konfliktuojančios, bet tuo pačiu ir realistiškos šeimos portretą. Atrodo, poros santykiai yra vienintelis tikras dalykas šiame dirbtiname pasaulyje. Būtent šeimos kelionė ir padaro šį filmą įsimintinu.

Deja, filmas turi didelį trūkumą – pirmi filmo kadrai iš‘spoil’ina visą filmą. Nebelieka intrigos ir mistikos. Belieka tik pamatyti, kokiu keliu bus pasiektas finišas.

9. Run

Režisierius: Aneesh Chaganty

Šalis: JAV, Kanada

Sub-žanras: trileris

Jeigu reiktų pasiūlyti siaubo filmą ne siaubo filmų megėjui, kuriame būtų gan paprasta istorija, tvarkinga, kažkiek pagal vadovėlį cinematografija, bet viskas atlikta nepriekaištinai, tai tas filmas būtų “Run“.

Matyt, labiausiai šis filmas primina Stephen’o Kingo’ “Misery“. Jauna, be invalido vėžimėlio negalinti judėti mergina supranta, kad yra įkalinta name. Kad filmas suveiktų, reikia kažkiek atidumo ir tikėjimo, kad tam tikri įvykiai gali nutikti. Kitu atveju, jeigu kabinėtis prie visų smulkių detalių, filmas gali nukristi iki absurdiškos nesamonės ribos. Taip pat, manau, dauguma “genijų” komentatorių gerokai perdeda pirštu baksnodami į “nelogišikas” klaidas. Tai yra lengvas, gerai atliktas trileris. Tokių šiais laikais reta.

Kudos, kad vaidmeniui buvo pasamdyta neįgalioji aktorė – prideda labai daug svorio tikroviškumui.

8. Hunter Hunter

Režisierius: Shawn Linden

Šalis: Kanda, JAV

Sub-žanras: trileris, išgyvenimo

Žiauriai patinka filmai, kur veiksmas vyksta atokiuose Amerikos kampeliuose. Šiuo atveju stebime medžiotojo šeimą, gyvenančią miške ir besiverčiančią kailių prekyba, kai jų rutiną sujaukia surgįžęs vilkas. Mano neeksperto akimis filme yra labai autentiškai ir tiksliai atskleisti personažų charakteriai: nešnekus ir neekspresyvus tėvas, tvirta ir santūri motina, drąsi ir ryžtinga dukra. Aktorių vaidyba yra nepriekaištinga, kartais net atrodo, jog personažų rolės jiems per paprastos.

Filmas lėtas, įtampa keliamo po truputi. Kažkiek jaučiasi net post-apokaliptinės nuotaikos. Kas retai būna, bet labai geras pirmas aktas, o filmo pabaiga sunkiai pamirštama. Drįstu sakyti, viena stipriausių praeitų metų filmo pabaigų.

Filmo viduryje jaučiama tam tikra stagnacija. Taip pat yra periodas, kur žiūrovas žino, kas vyksta, bet turi laukti kol filmo personažai prieis prie tų pačių, kažkiek akivaizdžių išvadų. Taip pat girdėjau skundų, kad policininkų personažai yra nereikalingi, nieko neprideda filmui, bet aš nesutikčiau. Jie daugiau skirti paryškinti šeimos (daugiausia tėvo) santykį su išoriniu pasauliu ir net paaiškinti tam tikrus jo veiksmus (kodėl grįžo vienas į “tašką”).

7. Color out of Space

Režisierius: Richard Stanley

Šalis: JAV, Malaizija, Portugalija

Sub-žanras: cosmic horror, body horror

Vienas geriausių cosmic horror žanro pavyzdžių per pastaruosius kelis metus. Šio žanro megėjams yra tiesiog būtina pamatyti.

Beveik visi šio sub-žanro filmai būna nevykę, nes yra itin sudėtinga sukurti siaubą, atklystanti iš kosmoso. Kaip pavaizduoti filme kažką, ko žmogaus protui nelemta suvokti? Jeigu pavaizduoji būtybę, tai ji jau turi formą, vadinasi, tai galima suvokti ir taip prarandamas neapirėžtumas, aukštesnioji dimensija. Todėl galima pagirti filmo režisierių ir komandą priėmus gudrius sprendimus šioms dilemoms spręsti. Spalvai ar būtybei iš kosmoso parinkta gamtoje nesutinkama (arba labai retai sutinkama spalva), prie efekto prisideda ir kompiuterinė grafika. Matyt, genialiausias sprendimas buvo pasirinkti Nicol’ą Cage pagrindiniam vaidmeniui. Jo visada perdėta vaidyba puikiai tinka atskleisti nežemiškam/nežmogiškam nenatūralumui. Tiesa, smagūs praktiniai efektai <3.

Filmas buvo sunkesnis nei tikėjausi, žiūrėdamas net kažkiek pavargau. Taip pat filmas adaptuotas pagal trumpą Lovecraft’o apysaką, todėl galbūt galėtų būti kažkiek trumpesnis (dabar beveik 2 val), vidurys ir galas jaučiasi ištempti.

6. The Lodge

Režisierius: Severin Fiala, Veronika Franz

Šalis: JAV, JK, Kanada

Sub-žanras: drama, mistika

Labiausiai nevienareikšiškai vertinamas filmas iš topo. Vieni nekenčia, kiti, tame tarpe ir aš, liaupsina. Įdomu tai, kad skaitant tos pačios nuomonės komentarus, sunku rasti panašias priežastis, kodėl filmas patiko arba ne.

Iš tiesų sunku suprasti kritiką. Vaidyba liux (ypač mergaitės). Personažai nėra gilūs, bet jie atlieka savo rolę. Be konkurencijos stipriausias filmo aspektas yra psichologinis moters portretas. Galima matyti, kiek daug darbo buvo įdėta, kad kuo tiksliau atvaizduoti personažą su tam tikrom psichologinėmis diagnozėmis. Galbūt galima net sakyti, kad filmu norima parodyti, kiek yra pažeidžiami tokie žmonės. Natūralu, filmas liūdnas, traumuojantis.

Galima kelti klausimus dėl tam tikrų personažų pasirinkimo, bet man pasirodė, kad dauguma jų turi pagrindą (išskyrus tėvo išvykimas). Galbūt sprendimai yra negudriausi ar net nevykę, bet įmanoma suprasti, kodėl jie buvo pasirinkti. Personažų klaidų darymas, visų faktorių nepaskaičiavimas kažkiek net suteikia žavesio, taip personažai jaučiasi tikroviškesni. Man neatrodė, kad personažų elgesį motyvuoja scenarijaus eiga.

Man didžiausias filmo trūkumas – per didelė arba per akivaizdžiai matoma Hereditary įtaka. Čia irgi yra ilgai išlaikomi kadrai, muzika skirta ne tik atmosferai kurti, bet ir istorijai pasakoti, kulto tematika. Norėtųsi daugiau savo braižo, originalumo. Taip pat vidurys filmo truputi per daug ištemptas.

5. The Empty Man

Režisierius: David Prior

Šalis: JAV, Pietų Afrikos Respublika

Sub-žanras: mistika, cosmic horror

🙂

4. El hoyo / The Platform

Režisierius: Galder Gaztelu-Urrutia

Šalis: Ispanija

Sub-žanras: sci-fi

Nieko nebenustebinsi, kad ispanai geba sukurti gerus siaubo filmus. Dažniausiai juose būna nagrinėjamos motinystės temos, istorija neretai paliečia vaikus, įsivelia antgamtinės jėgos, tačiau šį kartą pietų europiečiai netikėtai iškepė puikų distopinį siaubo filmą.

Lengviausia filmą būtų galima lyginti su 1997 metais išėjusiu filmu Kubas (angl. Cube). Abiejuose vaizduojama grupė žmonių įkalintų keistoje, futuristinėje aplinkoje, kurioje galioja kelios paprastos taisyklės. Norint išgyventi, dalyviai turi ne tik laikytis taisyklių, bet ir surasti išeitį jose. Jeigu “Kubas” nagrinėja daugiau socialinius aspektus individo lygmeniu, tai “Platforma” – visuomenės. Na ir čia praktiškai viskas turi simbolinę prasmę. Visiems sutiktiems personažams galima priskirti socialinę grupę, aukštams – visuomenės klases ir pan.

Galbūt šis filmas galėtų užimti tope net ir pirmą vietą, tačiau pabaigai pritrūko parako. Ji yra gan atvira, kas tokiems filmas labai tinka, bet vis tiek norėtųsi kažkokios stipresnės rezoliucijos.

3. Saint Maud

Režisierius: Rose Glass

Šalis: JK

Sub-žanras: religinis, psichologinis

Niūriame Anglijos pajūrio miestelyje stebime jaunos pamaldžios slaugytojos asmeninę religinę kelionę ir bandymą išgelbėti buvusios šokėjos sielą. Filmo siužetinė linija gan paprasta, galbūt galima net teigti, kad tai yra dar vienas filmas apie religijos poveikį psichologiškai traumuotam asmeniui, bet pats perteikimas man nėra matytas. Visa vizija artistiškai (arthouse, baby) perteikta iš slaugytojos pusės, ir kaip žiūrovas gali analizuoti, ar tai ką mato mergina yra tikra, ar girdimi balsai yra Dievo ar ligos simptomai. Kažkiek primena Hagazussa.

Tiek slaugytoją vaidinusi Morfydd Clark, tiek mirštančią buvusią šokėją vaidinusi Jennifer Ehle atliko nerealų darbą, todėl nenuostabu, kad geriausios filmo scenos yra su abiem personažais. Buvusi šokėja yra gerokai vyresnė, atstovauja fizinį pasaulį ir pastoviai bando sugriauti jaunos, lengvai palaužiamos prižiūrėtojos dvasinį pasaulį.

Taip pat negaliu nepaminėti labai gero garso takelio. Labiausiai patinka Maud theme, padeda atskleisti pagrindinį personažą idealiai. Šnaresiai, varpeliai, trimitai(?) smuikų fone.

2. His House

Režisierius: Remi Weekes

Šalis: JK

Sub-žanras: drama

Iš Pietų Sudano į Angliją emigravusi pora adaptacijos ir patikrinimo laikotarpiui yra apgyvendinama eiliniame priemesčio bute. Be kelių varganų daigtų pora su savimi atsigabena ir tai, ko niekaip negalėjo atsikratyti gimtinėje, ir tai juos persekioja viso filmo metu.

Buvau labai nustebintas šiuo filmu. Tai tarsi gaivaus oro gūsis siaubo filmų industrijoje. Migracijos tema vis dar aktuali ir mažai nagrinėta. Daugiau tikėjausi standartinės imigrantų netolerancijos temos, gal net kažkiek tolerancijos agitacijos, politikavimo, bet čia istorija yra pasakojama iš emirgantų pusės, todėl jaučiasi autentiškumas. Taip pat nagrinėjamos temos artimoms ir mums, o Afrikos kultūros potepiai yra tarsi desertas.

Kai kurios siaubo scenos per daug standartinės, kažkur matytos, yra keletas jump scare. Filmo eigoje atrodo yra ir nemažai ekspozicijos, tačiau filmo pabaigoje viskas įgauna prasmę ir gražiai susiguli.

1. Possessor

Režisierius: Brandon Cronenberg

Šalis: Kanda, JK

Sub-žanras: sci-fi, body horror

Tasya Vos yra samdoma korporacijos žudikė, kuri pasinudojus smegenų implantu gali įsilaužti į žmonių kūnus, perimti jų valdymą ir taip įvykdyti suplanuotas žmogžudystes. Tasya yra tiek atlikusi užsakymų, kad visa tai pradeda veikti jos psichiką, todėl paskutinio užsakymo metu kūno šeimininkas pradeda priešintis ir tai pastumia pagrindinę heroję į shyzos, košmarų ir egzistencinės krizės sūkurį. Kurios mintys ir veiksmai yra jos, o kurie kūno šeimininko?

Matyt, natūralu, kad filmas neapseis be body horror ir originalių vizualinių sprendimų. Blanki, kažkiek senamadiška spalvų paletė ir itin tikroviškos brutualios scenos. Kas nepatingės ir norės, įžvelgs ir nemažai simbolizmo, analogijas su sociapatija, kapitalizmą ir godumą, identiteto ir egzistencializmo dilemas. Tiesiog brandus filmas su daug gerų idėjų ir jų atlikimu.

Dabar tikrai galime teigti, kad body horror genai pereina iš kartos į kartą Cronenberg’ų šeimoje. Tėtis gali didžiuotis.