Austrija – 6 diena
Beliko dvi dienos Austrijoje ir vieną iš jų nusprendžiau praleisti Grace, Štirijos sostinėje.
Dienos tikslai:
- Pajusti miesto ritmą.
- Raktų muziejus.
- Štirietiško maisto degustacija.
Aplankyti Gracą gundo ir tai, kad viena traukinio maršruto tarp Vienos ir Graco atkarpa – The Semmering – dažnai yra renkama į gražiausių traukinių maršrutų topus. Į maršrutą įeina 16 akvedukų, 15 tunelių, kalnų ir mažų Austrijos kaimelių vaizdai. Patartina rezervuotis vietą – jeigu keliauji iš Vienos į Gracą, tai reiktų sėdėti kairėje pusėje, o jei grįžti iš Graco į Vieną – dešinėje.
Maršrutas tikrai vaizdingas, bet kažkiek ir nusivyliau. Tiek visur pagyrų, bet realiai sėdint traukinyje akvedukų pačių nelabai ir matai. Tuliniai efekto jokio neduoda – sėdi tamsoje ir tiek. Kalnų ir kaimelių vaizdai ir dažnai nublanksta, nes vaizdą užstoja medžiai arba tvoros. Neveltui reklaminės maršruto nuotraukos darytos ne iš traukinio :D. Reikia paminėti, kad ir brangoka. Kelionė į vieną pusę kainavo 32 eurus, nors bilietus pirkau iš anksto.
Raktų muziejus
Po 2,5 val. trukusios kelionės atvykau į Gracą pusė pirmos. Iškarto nužingsniavau į viešbutį, pasidėjau nereikalingus daiktus ir tiesiai į raktų muziejų.
Raktų ir užraktų gamyba anksčiau buvo kone menas. Spyna su raktu turėjo ne tik atlikti savo funkciją:
- bažnyčių atstovams raktas turėjo ir simbolinę prasmę,
- raktą galėdavai panaudoti ir kaip šeimos antspaudą, ginklą ar peilį,
- skaistybės užraktai – apsaugoti nuo prievartavimų,
- Tibeto vienuoliai raktą naudodavo ir kaip ginklą, pririštą prie diržo,
- tiesiog gražiai atrodyti,
- ir daug kitų.
Yra daug eksponatų ne tik iš Europos, bet ir Tibeto, Kinijos, Afrikos. Gaila, nemažai eksponatų tik austrų kalba. Būtų įdomu paklausyti gido ar kokio eksperto.
Miesto ritmas ir štirietiško maisto paieška
Sunku pasakyti kodėl, bet Gracas jaučiasi kažkoks kitoks miestas nei prieš tai lankyti. Tarsi tas pats baroko stilius, bet pati atmosfera visai kitokia, kažkiek primena viduržemio jūros miestelius (bent jau taip atrodo iš Artūro Kroatijos nuotraukų). Galbūt dėl to, kad čia daugiau sutinki slovėnų ir rumunų (?).
Nors ir antras pagal dydį Austrijoje miestas yra nedidelis, visur gali nueiti savom kojomis. Pačiame centre stovi kalnas, ant kurio tikiesi pamatyti pilį, tačiau ten stovi tik bokštas su laikrodžiu ir keli pastatai. Užlipti vis tiek verta pamatyti miestą iš aukštai. Smagu tyrinėti miestą ir itin siauromis gatvelėmis. Pamatai kažkokį tarpą, įkišai galvą, nedrąsiai paėjai tolyn, o ten atsiveria vidiniai kiemai su jau kavą prie staliukų gurkšnojančiais vietiniais.
Vakarop miestas visiškai atsigavo. Atrodo tarsi visi atlėkė į centrą. Muzika gatvėse, šokiai, štai ir rap’o koncertas po tiltu, restoranuose surasti laisvą vietą praktiškai neįmanoma. Smagu ir tai, kad atsipūsti mieste susirinko ne tik jaunimas. Gal net sakyčiau, kad senimo daugiau. Lietuvoje kažkaip visi užsisėdėję arba aptingę, iš namų išlenda tik į parduotuvę, o čia daug socialesni ir laisvesni žmonės.
Turėjau visą sąrašą Štirijos patiekalų, kurių norėčiau paragauti, tačiau paieškos buvo nesėkmingos:
- Hirschbirne – elnio kriaušės – Štirijos regione augančios žalios kriaušės. Nuėjau iki turgaus, jis nedirbo, tuomet apėjau kelias vaisių ir daržovių parduotuves, bet būtent šių kriaušių nebuvo. Galbūt ne sezonas dar.
- Heidensterz – išvirti grikių miltai su taukais, košė. Neradau.
- Klachelsuppe – Štirijos ir Karintijos regiono kiaulienos ir daržovių sriuba.
- Įvairūs regiono sūriai ir užtepėlės – nebuvo ūpo pirkti parduotuvėje ir viešbučio kambarį tepliotis ant duonos.
Käferbohnen salotas pavyko gan lengvai surasti. Spėju, vasara be jų Austrijoje yra neįsivaizduojama, panašiai kaip pas mus šaltibarščiai.
Pagrindinis salotų ingredientas yra käferbohnen (vabalų pupelės) – tai didelės raudonos pupelės, atvežtos 16a. iš Amerikos ir su laiku prisitaikė augti pietinėje Štirijos dalyje. Į salotas taip pat įeina svogūnas arba ridikas ir moliūgų sėklų aliejus, apie kurį jau rašiau Innsbrucko įraše. Šis aliejus kone yra numeris vienas reprezentuojant regioną. Kažkiek aštrokas, primena riešutų skonį. Didesnis kiekis turi tamsiai raudoną spalvą, o jei mažesnis – žalią. Pačios salotos labai skanios ir gaivios.
Taip pat šiandien yra Artūro gimtadienis, todėl jo proga užsukau į craft‘inio alaus ir punk barą “The Thirsty Heart”. Kodėl stambesni padavėjai yra visada malonesni ir paslaugesni? Čia ir pankiška padavėja padėjo išsirinkti ne Graco, bet vos 80 km. nuo miesto prie pat Slovėnijos sienos įsikūrusios Bevog daryklos barley wine. Alus buvo tikrai skanus, gal tik truputi per daug vanilės. Ir aišku brangus kaip velnias – 17€.
Vakarienę nusprendžiau ragauti viešbučio restorane. Pasirinkau kažkokią “Šv. Jono lėkštę” – pasirodo tai buvo tiesiog skirtingų keptų mėsų rinkinys su bulvėmis. Nieko ypatingo ar įdomaus.