Slovėnija – 1 diena – Ljubljana

Kodėl Slovėnija?

Pagrindinis kelionės tikslas – kalnai.

Iš tiesų labiausiai norėjau keliauti į Škotiją. Visada domino keltų kultūra, piktai, taip pat čia kalnai kitokie ir, žinoma, visas tas melancholiškas atšiaurumas. Deja, lėktuvas į Edinburgą nuskrenda vidurnaktį – tai ką ten daryti? Nakvoti oro uoste? Nepatogumai ir pasakojimai apie nesaugumą privertė šią idėją atidėti kitam kartui.
Taip pat dar svarsčiau šiaurės Ispaniją, tiksliau baskų regioną, gal net Asturiją, tačiau vėl greitai suradau priežasčių nevykti: daugiau laiko skristi, piečiau – karščiau, nėra aišku, ar pavyks angliškai susišnekėti ir pan.

Galiausiai apsistojau prie saugiausio varianto – Slovėnija. Viena žaliausių ir saugiausių šalių Europoje, daug informacijos, craft‘inio alaus būmas ir dažnai tiesiog Šveicarija / Austrija už prieinamą kainą. Vienintelis trūkumas – tos pačios Alpės, kurias mačiau Austrijoje. Kita vertus, jas mačiau pernai tik porą dienų, tikrai nespėjo pabosti.

Slovėnija yra nedidelė, net tris kartus mažesnė nei Lietuva, valstybė ir jos kultūrą stipriai įtakojo kaimynės:

• pietvakarių miesteliai yra itališkos kopijos, čia vyrauja makaronai ir vynai;
• pietuose galima rasti Kroatijos įtakos – rakia. Taip pat čia didžiausia rudujų meškų populiacija;
• rytuose – seniausia vyno darykla pasaulyje ir, žinoma, guliašai (Vengrija);
• ir galiausiai šiaurėje sutinkamas Alpių kalnų gyventojų kultūrą ir virtuvė, kuri yra itin artima Austrijai. Čia tikrai rasime dešrų ir alaus.

Visa tai suteikia Slovėnijai gan unikalų miksą. Šiais laikais nebūtina keliauti po visą šalį, norint paragauti skirtingų regionų patiekalų, virtuvės persipynusios, tikėtina, kad daug ką galima rasti sostinėje Ljubljanoje.

Liepos 24-ta, sekmadienis, 9:00 val. lėktuvu pasiekiau Varšuvą, ten Šopeno oro uose pasitriniau dvi valandas ir jau 11:25 įsėdau į Ljubljaną skrendantį lėktuvą. 13:00 – Rokas Ljubjanos oro uoste. Tuomet dar valandėlė ir autobusu pasiekiau Slovėnijos sostinę.

Pirma diena yra skirta susipažinti su sostine, išsiaiškinti, kaip veikia viešasis transportas, nusipirkti rytojaus bilietus, paragauti tradicinio maisto.

Ljubljana yra įsikūrusi palei kalną, ant kurio stūkso pilis, ir šalia jo tekančią upę. Centras nedidelis, po gatvelę iš abiejų upės pusių. Galima apeiti viską neskubant per valandą. Vyrauja baroko stilius, primena Vilnių, todėl architektūra nestebina, tik kalno fonas suteikia unikalesnį vaizdą. Pabėgus iš centro man kažkodėl priminė Kauną arba Antakalnį 😀 Taip pat buvo 32 C. ir turistų spiečiai, gal todėl Ljubjana nelikau sužavėtas, tik ok. Kita vertus, retai miestai patinka nuo pat pirmos dienos, dažniausiai turi prie jų priprasti, atpažinti ritmą, ir tuomet būna visai smagu. Tas pats buvo ir su Viena.

Slovėnai, sakyčiau, atrodo artimesni čekams ar net lenkams. Kalboje girdi lenkiškų žodžių (ne tik keiksmažodžiai), jaunimas atrodo jaunatviškai, o ne 16 metų su barzdomis laksto. Kita vertus nesu buvęs balkanuose, tai sunku palyginti 😀 Smagu, kad angliškai galima susikalbėti kone su bet kurio amžiaus slovėnu.

Viešasis transportas (kaip vėliau paaiškėjo, ir tarpmiestinis transportas) yra gan šiaip sau. Miestu gan reguliariai kursuoja autobusai, stotelėse galima rasti visą informaciją apie maršrutus, tačiau didžiausia problema yra bilietėlių įsigyjimas – jų negalima nusipirkti internetu. Reikia susirasti turistų informacijos centrą arba spaudos koskius, kuriuose nusiperki miesto kortelę (2€) ir į ją įkeli norimą sumą pinigų. Įlipus į autobusą ir pasižymėjus kortelę, nuskaičiuojama bilietėlio kaina (1,3€). Kioskai dirba trumpai, todėl kortelę papildyti galima dar ir aparatuose, kurie būna prie stotelių, bet, dėja, tik pačių pagrindinių. Pirmą kartą apėjau pusę miesto, kol radau vieną, o ir tada reikėjo pasiaiškinti, kaip jis veikia, nes nebuvo aišku, prie kurios vietos reikia priglausti kortelę. Už nugaros nekantraujantys žmonės irgi neprideda malonumo 🙂

Šiais laikais negalėjimas pirkti bilietų internetu yra didelis nesusipratimas. Tuo labiau Slovėnijoje.

Pačiame Ljubljanos cente galima rasti mini užeigėlę Klobasarna. Čia virš 100 metų prekiaujama Karniolos dešra (slovėniškai Kranjska Klobasa) ir vertinama kaip viena geriausių vietų jos paragauti.

Kaip ne keista, Karniolos dešra yra kilusi iš Karniolos regiono, kuris randasi Slovėnijos šiaurėje ir rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 19 a. pabaigoje. Kas yra ne taip ir senai. Nėra keista ir tai, kad kilmė yra diskutuotina. Alpėse dešros yra šventas dalykas, todėl receptas ir kokybė turi būti tiksliai išlaikyta: ~80% kiaulienos ir ~20% jautienos sugrūsta į kiaulės žarną ir karštai išrūkyta. Net dešros dydis turi atitikti reikalavimus.

Taigi užsisakiau ričet su Kranjska Klobasa – 5,5€. Ričet yra viena iš tradicinių slovėniškų sriubų, kurios pagrindas yra perlinės (miežinės) kruopos su pupomis, bulvėmis, morka ir svogūnu. Deja, skonis buvo kaip mūsų standartinės perlinės sriubos, nes papildomų ingredientų buvo tiek mažai, kad jie neįtakojo skonio. Dar pasi’google‘inau, tai nuotraukose sriuba atrodo įvairesnė su vizualiai matomais skirtingais ingredientais. Matyt, bloga diena… Už tai dešra buvo super. Jaučiasi kokybė ir gan ryški skonio paletė. Greičiausiai čia verta tik dešras valgyti.

Vakarienės užsukau į Figovec. Užsisakiau bograč (7,5€), keptų bulvių (3,6€) ir, kad maistas nebūtų per sausas, Pelicon “The 3rd Pill” alučio.

Slovėnai bograč vadina guliašų karaliumi. Žinoma, jis kilęs iš rytų ir stipriai įtakotas vengriškos virtuvės. Pavadinimas kilęs iš metalinio puodo, kuriame gaminamas guliašas. Troškinys tradiciškai susideda iš trijų rūšių mėsos – kiaulienos, jautienos ir šernienos – kurios yra troškinamos kartu su bulvėmis, svogūnais ir vynu. Taip pat, kaip suprantu, skiriasi nuo vengriško guliašo tuo, kad čia nėra paprikos (vengrų virtuvėje viskas labai paprikuota).

Bulvės Slovėnijoje dažnai būna pirma išverdamos (ne retai su lupenomis) ir tuomet su sviestu pakepamos. Taip gaunama tarsi bulvių košė, turinti ir kietesnių gabaliukų, tekstūros.

Galbūt darausi išrankus, bet troškinys atrodė blankokas. Daug mėsos, spėju, buvo tik jautiena ir kiauliena, bet ir vėl trūksta ingredientų, kurie suteiktų skoniui įvairovės. Dar padavėja atkalbinėjo pirkti bulves, nes gi užteks tik mėsos.. jos užtektų, bet tik mėsą valgyti? Nuobodu. Gal čia įprasta taip. Gerai, kad pasiėmiau bulves šalia, jos tikrai buvo skanios. Alutis – vienas tituluočiausių craft’inių alų Slovėnijoje. Buvo kokybiškas ir skanus, bet neįsimintinas.

Sekmadienis – parduotuvės nedirba. Vandens ir dantų pastos reiks ieškoti sekančią dieną.

20 val. patraukiau į viešbutį, reikia išsiplauti kojines ir maikutę. Ryt laukia sunki diena 🙂