Slovėnija – 2 diena – Škocjan urvai

Šiandienos tikslas – patyrinėti Škocjan urvus. Tam reikia nusigauti iki Daviča miestelio.

Autobusas į Davičą: 7:40-9:05 (8,4€).

Iš Davičos miestelio kursuoja nemokami autobusai, vežantys iki Škocjanska urvų. Jie važiuoja kartą per porą valandų, todėl sekančio reiktų laukti pusantros valandos. Miestelis mažas, nėra jame ką veikti, taip pat Google maps rodė, kad peškomis galima nueiti per 50 min., todėl nusprendžiau pramankštinti kojas. Neiškepti 32°C temperatūroje, turėjau litrą vandens ir kepurę.

OMFG palikau kepurę autobuse.

Trečdalį kelio tenka eiti palei plentą, kas nebuvo smagu tokiame karštyje net ir turint vandens. Gerai, kad greitai kelias pasuka link miško ir uolų, kur žygiuoti daug smagiau ir atsiveria įspūdingesnių vaizdų. Pakeliui radau ir informacinių stendų. Pasirodo čia gyveno žmonės ir prieš 5000 metų. Yra muziejus apie tai, būtų įdomu, bet kitą kartą.

1986 m. Škocjano urvai buvo įtraukti į UNESCO gamtos ir kultūros pasaulio paveldo sąrašą. Tai yra vienas didžiausių požeminių kanjonų pasaulyje. Urvai gali siekti iki 60 m. pločio ir 140 m. aukščio, yra gyvenamoji vieta itin retų ir nykstančių gyvūnų, tokių kaip urvinių salamandrų ir virš 60 rūšių šikšnosparnių.

Po tokios reklamos nėra gaila suploti 24€ už bilietą :D.

Į urvus pakliūti galima tik su gidu ir grupe, kurios būna gan didelės, apie 120 žmonių, bet laisvos vietos greitai užsipildo. Pagrindinis kelias urvu trunka 1,5 val.

<Urvuose fotogratuoti negalima, todėl nuotraukos iš interneto>

Kelionė urvais prasideda nuo mažojo slėnio. Kaip supratau, jis yra dirbtinai padarytas, bet tai nesumažina įspūdžio. Urvuose vėsu, iki 15°C, ir tamsu, ne taip kaip nuotraukose. Tai padeda išlaikyti atmosferą. Labiausiai žavi masiškumas, dydžiai, jautiesi toks mažiukas ir menkas. Kaip žinai, Rokai, tau tokie dalykai rauna stogą. Negali nepagalvoti, kad čia galėtų gyventi troglodyte‘ai ir troglodyte‘ų hookersai.

Urvu leidiesi vis žemyn ir žemyn kol pasieki didyjį slėnį, kuriame atsiskleidžia visas kanjonas. Čia dydžiai dar didesni ir pradeda po truputi drebėti keliai. Nesuprantu, kaip kiti gali per turėklus persiversti ar tiesiog šalia jų vaikščioti. Rokas trynės palei sienas 😀 o kai reikėjo pereiti tiltą, kuris cementuotas, o ne koks nors medinis ar linguojantis, tai pradėjo keliai linkti. Žiauriai buvo baisu, bet už tai belekaip įsimintina. Gidas dar įdomių istorijų papasakoja, gali tolumoje matyti siaurukus keliukus, kuriais naudojosi pirmieji urvų tyrinėtojai. Keista, kad per visą laikotarpį čia yra mirę tik du žmonės.

Pasibaigus urvų turui su gidu, gali pasirinkti norimą kelią grįžti atgal. Yra trys variantai:

• Pakilti liftu į pradinę vietą.
• Eiti lauko keliuku palei urvus vis lipant aukštyt (~300 laiptelių). Pakeliui galima pamatyti krioklį ir pasigrožėti vaizdais. Trunka apytiksliai 30 min.
• Eiti tolyn urvais, kur galima pamatyti dar dvi erdves. Iki valandos ir ~600 laiptelių.

Pasirinkau antrąjį variantą, nes bijojau, kad mano keliai gali 600 laiptelių ir neatlaikyti.

Kelionė atgal buvo itin vaizdinga, tačiau nuolatinis lipimas aukštyn gerai kalė per kelių sąnarius. Nenusakomas karštis, vanduo jau buvo pasibaigęs, todėl pradėjo viskas po truputį erzinti. Žinoma, labiausiai erzino kiti turistai su self‘iais.

Jei trumpai, tai Škocjan urvai padarė nerealų įspūdį ir visiems, kas keliauja į Slovėniją, privaloma juos aplankyti.

14:00 pajudu atgal į Davičą, kad spėčiau į 14:50 Ljubljanos traukinį. Kelionė kažkaip užtrunka ir Ljubljanoje atsirandu tik 17:05.

Žiauriai kietai tai, kad visi sveikinasi. Net miesto viešajame transporte įlipus pro priekines duris, visada pasisveikini su vairuotojais, o išlipus padėkoji “hvala“. Taip praktiškai gali atpažinti, ar žmogus yra slovėnas.

Dirba parduotuvės, todėl galima pagaliau nusipirkti dantų pastos 😀

Šiandien taip pat yra Palios, Mariaus ir Ginčiaus Justinos gimtadieniai, todėl juos paminėti patraukiu į Lajbah. O gimtadienius geriausia paminėti su barley wine ir limito – argentinietišku sumuštiniu (10€).

Sumuštinis buvo šiaip sau… Bandelė sausa ir be skonio, o pomidoras, kaip dažnai būna vakaruose, vandeningas ir be kvapo. Skonį suteikė tiktai kiaušinis ir jautiena. Po truputi pradedu nusivilti slovėnišku maistu.

Na, nors pats baras buvo šaunus ir jaukus. Ir alus nieko. 🙂 Neužilgo laikas namo. Ryt laukia irgi sunki diena kojoms.