Slovėnija – 3 diena – Kamnik ir Velika planina
Per Slovėniją driekiasi Alpių ir Dinarų kalnynai. Dinarus praktiškai galima vadinti Balkanų kalnais, jais pasigrožėti galima Slovėnijos pietuose, o Alpės yra išsibarsčiusios Slovėnijos šiaurėje ir vakaruose. Jas galima skirstyti į:
- Julian Alpes – šiaurės vakaruose. Čia randasi ir didžiausias Slovėnijos kalnas Triglav.
- Kamnik-Savinja Alpes – šiaurėje, į pietūs nuo Karawanks kalnų.
- Karawanks – kalnai skiriantys Slovėniją nuo Austrijos.
Šiandienos tikslas – pasigrožėti Kamnik-Savinja Alpėmis.
Vis dar skaudėjo kojas… prieš 6-šias ryto sunkiai išsiridenau iš lovos ir patraukiau į traukinių stotį:
6:47-7:28 traukinys į Kamnik (2,6€).
Autobusas iki keltuvo už poros valandų, todėl turėjau laiko pasivaikščioti po Kamnik miestelį.
Įdomu tai, kad Slovėnijos miestai mėgsta save identifikuoti su mitologija. Štai Ljubljanos herbe galima matyti drakoną, o Kamniko – moterį su gyvatės uodega. Tai grafienė Veronika, kuri pagailėjo pinigų trims broliams šventikams, todėl buvo prakeikta ir prasmego kiaurai žemę. Iki šiol ji tūno kalne, saugo savo turtus ar kažką 😀 Vis dar galima pamatyti vietą, kur Veronika trenkė kumščiu ir prasmego.
Miestelis pasirodė labai jaukus: siauros senamiesčio gatvelės, kalvotas reljefas ir stūksantys bokšteliai. Suradau vietinę alaus daryklą, bet parduotuvės nebuvo. Bandžiau surasti smulkmenų su Veronika lauktuvėms, bet irgi nesėkmingai. Išsiunčiau porą atvirukų ir jau reikėjo patraukti link autobusų stoties.
9:45-10:02 autobusas iki Žičnica Velika planina stotelės (2,3€).
Autubuse buvome tryse kartu su vairuotoju. Kitas keleivis 10 val. ryto buvo jau visiškai gatavas. Gal ir gerai, nesijautė mano batų kvapo. Kad keliauji ne sostinėje, jaučiasi ir iš keleivių kalbos – kas antrame sakinyje kurwa.
Nihalka keltuvą pasiekiau kartu su lietumi. Bilietus pardavinėjanti mergaitė sakė, kad lis kažkur iki 14 val., todėl šiuo metu nėra reikalo kilti į viršų. Sakiau, kad esu pasiruošęs, turiu savo neperšlampamą pancho, bet jos tai visai neįtikino. Žinoma, neleisti man kilti negalėjo, todėl patarė rasti vietą pasislėpti, ypač kai žaibuos.
Nihalka keltuvas – 21€ (pirmyn ir atgal). Tai ilgiausias keltuvas be atraminių sijų visatoje.
Kaip ne keista, keltuvu kilau vienas, o viršuje atrodo pradėjo dar stipriau lyti. Vienintelė vieta pasislėpti – toliau ant kalniuko esanti kavinė. Durniausia buvo tai, kad šovė į galvą mintis, ne eiti keliu, kuris kažkiek zigzagais kilo į viršų, o varyti tiesiai per akmenis stačiai į kalną…
<Aš dar galvoju baigti doktorantūrą?>
Per valandą, kurios reikėjo užlipti iki kavinės, išliejau daugiausiai keiksmažodžių nei per bet kurią kitą mano gyvenimo valandą. Mano kelio sąnariai nėra sutverti nuolatiniam stačiam lipimui. Bet koks fizinis veiksmas priverčia mane itin prakaituoti, o pancho neleido orui judėti, todėl susidarė tarsi šiltnamis. Greitai buvau visiškai šlapias ir lipimas tapo agonija. Apsisukti irgi nebuvo kur – kenti ir lipi.
Šiaip ne taip pasiekiau tikslą. Užėjus į kavinę ji buvo sausakimša. Dar gerai, kad radau vieną vietą prisėsti. Užsisakiau arbatos ir jota su dešra (neužsirašiau, bet apie 8€).
Jota – troškinys iš raugintų kopūstų, pupelių, bulvių ir prieskonių. Labai priminė mamos kopūstų sriubą. Vėl pupų ir bulvių buvo mažai, visą skonį sudarė kopūstai. Kibti prie maisto nesinorėjo, nes tuo momentu norėjau tiesiog sušilti.
Apie pusę pirmos nustojo lyti ir oras pradėjo giedrėti. Pradinis planas buvo pasivaikščioti keturių valandų maršrutu, bet bijojau, kad jo nespėsiu praeiti, neramino ir sąnariai, todėl pasirinkau vaikišką vienos valandos marštrutą palei slėnio centrą. Džiugino tik tai, kad pirkti brangesni sintetiniai rūbai iš tikro greit džiuvo ir neužilgo pradėjau jaustis gan sausai.
Nors pusantros valandos galėjau pasimėgauti Velika planina slėniu. Čia sutikau karvutes, piemenėlių namukus ir horizonte styrančius kalnus. Ir nors vaizdas su laiku nelabai keičiasi, vis tiek smagiai ėjosi. Pastebėjau, kad labiausiai žadą atima pilkai balti luitiniai(?) kalnai ir kaip debesys apgaubia kalnų viršūnes.
Nusileidau keltuvu atgal ir, kad nereiktų laukti dviejų valandų autobuso, išsikviečiau taksi. Su kaina tik buvo sunku išsiaiškinti: ar fifteen, ar fifty. Sutikau, ir tikėjausi, kad vis gi 15 😀 Kamnik’e padaviau 50 ir laukiau ar duos grąžos.. tai pasimuistęs vairuotojas davė :D.
Kamnik regionas save pristato kaip craft’inio alaus sostinę – nedideliame rajone yra net 4 alaus daryklos! Žinoma, Rokas yra buvęs Bamberge ir Frankonijoje, tai tokie faktai priverčia tik šypsotis, bet susirasti vietinio alaus vis reikėjo. Labiausiai domino Domača pivovarna pod Menin’o – šeimos bravoras, gaminantis kvietinį kaimišką alų – ir Mali grad – craft alaus darykla su Veronikos etiketėmis. Kaip save alaus regionu prisistatantis Kamnikas neturi nei vienos alaus parduotuvės. Šiuos alučius sugebėjau rasti tik su turizmo informacijos centro pagalba, kurie nukreipė į vieną vietinių produktų parduotuvėlę Zlata ptička. Čia dirbančios ir fainos merginos padėjo išsirinkti ir patarė, kad Mali grad tikrai rasiu Ljubljanoje (ir net nurodė kur), todėl geriau paragauti Menin‘o.
15:30-16:15 traukinys atgal į Ljubljaną (kažkodėl šį kartą 2,9€).
Grįžus užsukau į merginų rekomenduojamą barą, bet jie Mali Grad neturėjo. Taip jo neparagavau ir per visą likusią kelionę.
Ilgai mieste neužsibuvau, grįžau į viešbutį ~18 val. Viešbutis turėjo chill lounge zoną, kurioje pasiėmiau svogūnų žiedų ir Tektonik (:D) alaus. Neskubėdamas pachilinau ir ~19 val. atgal į kambarį – laikas plauti kojines, maikutes ir paragauti Menin alučio. Šiandien paskutinė naktis Ljubljanoje, dar laukia sunkios dienos kojoms, todėl reikia gerai pasiilsėti.