Saksonija – Drezdenas – 3-čia diena
2024 m. liepos 23 d., antradienis.
6:28 – 8:20 Traukinys iš Prahos į Drezdeną (30 €.). Važiavau A klase, nes buvo galima pasirinkti sėdimą vietą be kaimynų. Jeigu netyčia būčiau užragavęs per daug alučio vakar, tai ir kaimynam negadinčiau kelionės kvapais (bilietai pirkti prieš mėnesį).
1945 m. vasario 13-15 d. Drezdenas buvo sulygintas su žeme. Daugiau nei 90% “Vokietijos Florencijos” pastatų buvo sunaikinti, kartu nusinešant ir apie 25 tūkst. civilių gyvybių. Drezdeno bombardavimas iki šiol yra laikomas kontraversišku, nes Vokietija jau pralaiminėjo karą, bet Amerika ir Didžioji Britanija buvo susitarusi su Sovietų Sąjunga “išvakyti” kelią jos armijai.
Bombonešiai atakavo karinius ir industrinius objektus, bet nepalankios oro sąlygos leido gaistrui išsiplėsti per visą miestą, ko pasekoje didelė dalis civilių tiesiog sudegė arba užduso.
Kritikai skelbia, kad toks miesto sunaikinimas buvo perteklinis, juk Romos ar Paryžiaus buvo “pasigailėta”. O kaip iš tikro buvo, nesužinosime.
Žinant visą istoriją, iš Drezdeno nieko nesitikėjau. Dažniausiai tokie miestai po karo būna kuo pigiau ir greičiau atstatyti, tampa industrijos gamyklų visuma ir tiesiog praranda veidą. Oi, pasirodo kaip šiuo atveju apsirikau.
Iš karto po karo dauguma griuvėsių buvo nugriauti, nuolaužos išvežtos traukiniais. Tuo metu Tarybų ir Rytų Vokietijos valdžia planavo centre pastatyti naujus industrinius pastatus, bet vietiniams lyderiams pavyko susitarti išlaikyti centrą ir atstatyti buvusius garsiuosius pastatus. Kai kurie pastatai buvo rekonstruojami iš karto, bet ilgą laiką Drezdeno centras buvo tuščias ir tik nuo 1960 m. rekonstrukcijos įgyjo pagreitį. Todėl dabar atvykęs į Drezdeną gali mėgautis barokiniu stiliumi ir matyti tuo pat metu vykstančius rekonstrukcijos darbus.
Smagiausias šios kelionės miestas. Centras nedidukas, gali apeiti viską pėstute. Barokiniai pastatai maišyti su rokoko ir neo renesanso stiliais, todėl atrodo kitaip ir ne nuobodžiai. Taip pat jie turi tokį juodai pilką atspalvį (smiltainis su metais natūraliai juodėja), kas žiauriai kietai atrodo. Žavi ir tai, kad visur auga klevai ir kaštonai – vietiniai medukai, o ne kai Vilniuje vis bando egzotikos centre prikišti. Kodėl negalime žavėtis tuo, ką turime?
Festung Xperience (12 €.) – bastiono tvirtovės rūsiuose įsikūręs modernus istorijos muziejus.
Užsidedi ausines, įrenginį su programėlę ir keliauji tuneliais pagal sunumeruotas ekspozicijas. Pasiekus ekspoziciją, ausinėse esantis daviklis gauna signalą ir yra paleidžiama atitinkamą garsą/istoriją. Garsinį signalą komponuoja projekcijos ant sienų. Dauguma jų atrodo tikrai gerai, ne statinės – judančios. Aukštos kokybės anglų kalba veikėjų įgarsinimas. Pati istorija pasakojama irgi įtraukiančiu būdu – padedi generolo vaiduokliui išsaiškinti, kas jį nužudė. Pakeliui išsiaiškini, kaip būdavo statomos bastiono tvirtovės, kur laikomi kaliniai, kaip vykdavo mūšiai ir pan.
Labai patiko. Vyresniems turistams tik sunkiai sekėsi 😀
Pavalgyti pietų užsukau į tradicinę smuklę Kutscherschänke.
Saksoniška bulvių sriuba (vok. sächsische kartoffelsuppe) (7 €.) – trintos bulvės su Tiuringijos dešros gabaliukais ir morkomis. Būtų skaniau, jei bulvės būtų netrintos.
Saksoniška juodojo alaus jautiena (vok. sächsisches schwarzbierfleisch vom rind) (22 €.) – per naktį mėsa būna marinuota tamsiame aluje (greičiausiai dunkelyje). Pateikiama su duonos koldūnu, kuris daug skanesnis nei čekiškas variantas, net iš nuotraukos ne nuobodžiai atrodo, ir su raudonuoju kopūstu. Tiesa sakant, raudonasis kopūstas yra labiau vertinamas Vokietijoje, bet ne taip dažnai pamatysi.
Maistui priekaištų neturiu, o kad jis būtų dar skanesnis, reikia užsigerti alučiuku.
Feldschlößchen pilsner (5 €.) – Dresdenas turi tik dvi daryklas ir čia viena iš jų. Vienžo, vokiečiai net pilsnerį gamina skanesnį nei čekai 😀
Kunsthof passage
Penki vidiniai kiemeliai atnaujinti pagal skirtingas tematikas:
- gyvūnai,
- mistinės būtybės,
- elementų,
- metamorfozės ir
- šviesos.
Čia taip pat yra įsikūrę vietinių menininkų parduotuvėlės, kavinukės ir net alaus krautuvėlė (nedirbo :()
Vakare užsukau į Curry 24. Didelės eilės ir vien tik vietiniai – vadinasi bus gera, autentiška vieta.
Thüringer dešrelė (3€) + bulvytės (2€) + alutis (2.5€ – kas žiauriai per brangu.)
Vokiečiai labai myli savo dešreles. Kiekvienas regionas turi savas tradicijas. Ši dešrelė, kaip sufleruoja pavadinimas, yra kilusi iš Tiuringijos (centrinė Vokietija, į vakarus nuo Saksonijos). Ji yra mėgstama ne tik savo regione ir turi net Europos Sąjungos suteiktą saugomos geografinės nuorodos statusą (reiškia, kad bent kažkoks dešrelės gamybos etapas turi vykti Tiuringijoje).
Tiuringijos dešrelė būna gaminama iš kiaulienos arba jautienos, o nuo kitų dešrelių išsiskiria žemu riebalų kiekiu – 25%, kai kitose 60% – ir mairūno prieskoniu.
Valgoma, žinoma, su garstyčiomis.
Galiausiai reikėjo aplankyti ir antrąją miesto daryklą Watzke.
Turi kelias vietas mieste, bet pasirinkau arčiausiai nakvynės. Matyt, apsirikau, nes čia teturėjo tik du alučiukus 🙁
Paragavau Pils ir Spezial. Abu buvo labai skanūs!
Saksonijos plano įvykdymas:
- Maistas:
- 🗹 – Thüringer,
- 🗹 – Sächsische Kartoffelsuppe,
- 🗹 – Sächsisches Schwarzbierfleisch vom Rind.
- Alutis:
- 🗹 – Feldschlößchen,
- 🗹 – Watzke,
- 🗹 – Radeberger (ne iš Dresdeno, miestelio aukščiau, bet populiariausias ir garsiausias, net LT yra).