Kaunas
Kelionė į Kauną gavosi visiškai spontaniška.
Edvardas prasitarė, kad penktadienį su šeima bus Kaune, o vakare lyg ir laisvas. Spėju, jis nelabai tikėjosi, kad iš tikrųjų sutiksiu su tokiu spontanišku planu – greičiausiai pasiūlė tiesiog dėl pasiūlymo. Bet pagalvojau: su draugais ir taip susitinki vis rečiau, o dar rečiau pasitaiko tokių, kurie patys nori ir siūlo kartu praleisti laiką. Tai kaip čia nevažiuosi.
Žinoma, pramoga ne pati pigiausia – traukinio bilietai ir nakvynė iš viso kainavo apie 100 eurų, o kartu pabūti išeitų vos kokias tris valandas. Užtat galima prisiplanuoti daugiau veiklos ir pagalvoti, ką dar būtų įdomu nuveikti Kaune.
13:30-14:30 – traukinys Vilnius-Kaunas (14 €).
Pirmiausia pėstute patraukiau į Kiemo galeriją. Tai nedidelis kiemelis, išpuoštas įvairiais menininkų darbais. Atrodo tikrai gerai, tik galėtų būti didesnis. Šiek tiek priminė Drezdene matytą Kunsthoff passage. Būtų smagu, jeigu ir daugiau kiemų taip „įkvėptų“, ypač sovietinių daugiabučių erdves. Suprantu, kad tai kainuoja, reikia surasti menininkų, viską suderinti, bet tokie projektai tikrai pagyvina aplinką.
Kauno paveikslų galerija
„Keturios“
Vėliau patraukiau į Kauno paveikslų galeriją. Pagrindinė tuo metu veikusi paroda vadinosi „Keturios“. Ji skirta keturių menininkių grupei, Kaune veikusiai 1991–2001 metais. Grupę sudarė Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė.
Jų kūryba kažkuo panaši – vyrauja modernizmas, abstrakcijos ir tapyba, bet kartu kiekvienos menininkės darbai gana aiškiai skiriasi. Aušros Andziulytės kūryboje daug simbolinių motyvų, santūri ir švelni spalvų paletė. Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbuose galima pastebėti augalų bei audinių raštų, vyrauja žemiškos spalvos ir šioks toks mistiškumas. Juditos Budriūnaitės darbai ekspresyvesni, ryškesni, juose dažnai pasirodo geometrinės formos. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūryboje abstrakcijos mažiausiai – gal tiesiog piešti moka geriausiai XD. Jos darbuose neretai vaizduojamos kiek deformuotos humanoidinės figūros.
Žinoma, čia reikėtų tikro meno žinovo, kuris viską pakomentuotų profesionaliau
Parodoje svarbus ir laikmetis, kuriuo ši menininkių grupė veikė. Natūralu, kad jų kūrybai įtakos turėjo feminizmo idėjos ir tuometė moterų padėtis meno pasaulyje. Parodoje rodomi interviu su menininkėmis, kuriuose jos pasakoja, su kokiais iššūkiais susidūrė būdamos jaunos moterys menininkės. Pavyzdžiui, jos būdavo menkinamai vadinamos „mergaitėmis“.
Taip pat buvo stendas, kuris, jeigu gerai pamenu, rėmėsi faktu, kad moterų plaučiai yra maždaug dešimt procentų mažesni nei vyrų. Ar vyrų valdomame pasaulyje moterims skirta mažiau oro kvėpuoti?
Jurgis Mačiūnas – vienas iš „Fluxus“ judėjimo pradininkų, o galerijoje vis dar galima pamatyti dviejų japonų menininkų, ilgus dešimtmečius glaudžiai su juo bendravusių, instaliacijas: Ay-O „Juodąją skylę“ ir Takako Saito „Manomano teatrą“.
Pirmoji instaliacija priverčia lankytoją pereiti vingiuotą koridorių visiškoje tamsoje ir taip išryškina kitus pojūčius (Man labiau išryškino klaustrofobiją). Takako Saito darbas įrengtas mažoje patalpoje su veidrodžiais ir miniatiūrinėmis figūrėlėmis, leidžiančiomis pažvelgti į save iš skirtingų kampų.
„Jaunųjų platforma“
Labiausiai norėjau pamatyti jaunųjų menininkų darbus – ir nė kiek nenusivyliau. Smagu, kad šiuolaikiniai menininkai stengiasi įtraukti kuo daugiau skirtingų pojūčių, todėl jų kūriniais galima mėgautis ne tik akimis, bet ir klausa, uosle, erdvės pajautimu. Taip menas tampa patirtimi.
Ievos Butkutės darbas „Keružis sąvartoje“ nagrinėja Kėdainių „Lifosos“ fosfogipso kalnų problemą. Fosfatinė žaliava iškasama Šiaurės Afrikoje, tuomet atgabenama į Lietuvą, Kėdainių rajoną, kur yra veikiama sieros rūgštimi ir taip išgaunama fosforo rūgštis. Ji eksportuojama, o šalutinis apdorojimo produktas – fosfogipsas – lieka Kėdainiuose ir kaupiasi vadinamuosiuose „Lifosos“ fosfogipso kalnuose.
Pasitelkdama vaizdo medžiagą ir šiose pramoninėse atliekose auginamus į Lietuvos raudonąją knygą įrašyto beržo keružio (lot. Betula nana) sodinukus, menininkė nagrinėja, kaip atliekų kalnų sudarkytą kraštovaizdį būtų galima vėl paversti natūralia gamtos dalimi.
Godos Lukaitės instaliacija „Amžinesnis miškas“ sudaryta iš ant plastiko sluoksnių sukurtų darbų, kuriuose jungiama tapyba, raižymas ir šviesos technologijos. Keičiantis apšvietimui, vis išryškinamas kitas plastiko sluoksnis. Taip miškui suteikiama gyvybės ir kartu atskleidžiamos skirtingos jo egzistavimo fazės.
Šią instaliaciją taip pat galima sieti su ekologine tematika – žmogaus poveikiu gamtai ir trapiu jų tarpusavio santykiu.
Laimos Kulbytės darbas „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ leidžia lankytojui pasinerti į giliausius geologinius sluoksnius, į priešistorę, kurioje laikas tarsi sustojęs. Menininkė sujungia vaizdo filmą, lavos akmenų skulptūrą ir žuvies odos instaliaciją. Muzika ir aštrokas, šiek tiek sierą primenantis kvapas tik sustiprina įspūdį, kad atsidūrei erdvėje, kurioje žmogus nėra centrinė ašis. O gal žmogaus joje dar apskritai nėra.
Nuo 19 valandos susitikau su Edvardu kelioms valandėlėms pasitauškėti. Iš pradžių užsukome į „Rebels“, beeeet ten buvo šikna, todėl nuėjome į šalia Edvardo išsinuomotų patalpų esantį ir gerai pažįstamą „Hop Doc“.
Keturi alučiai ir gruzdinti rauginti agurkai.
Gavosi labai jaukus ir smagus vakaras 🙂 Į nakvynės vietą grįžau dar su saule.