Panevėžys
– Ar esi, Rokai, kada nors buvęs Panevėžy?
Sumoku 14.5 eurų ir jau po 2 val. išlipu Panevėžio autobusų stotyje.
Panevėžio centras nėra didelis – beveik viskas pasiekiama ranka ir daugmaž išsidėstę palei Nevėžį. Dėl to miestas atrodo toks pailgas, tarsi išsitempęs abipus upės.
Matosi, kad Europos Sąjungos pinigai čia išleisti visai neblogai: miestas tvarkingas, krantinė sutvarkyta, viešosios erdvės modernios. Gal vietomis centras ir šiek tiek kičinis – upėje toks pats fontanas kaip dar keliuose Lietuvos miestuose, o ir aplinkos tvarkymo sprendimai kažkur jau matyti. Kita vertus, novatoriškesniems sprendimams turbūt reikia daugiau ryžto. Jeigu kažkur kitur suveikė, tai, matyt, suveiks ir čia. Taip paprasčiau. Buvau nusiuntęs tėvams nuotrauką, tai paklausė, ar čia ne Molėtai. Tai va.
O šiaip miestas labai žalias ir jaukus. Visiškai nesijaučia to nesaugumo, apie kurį būdavo kalbama 90-aisiais ar net dar vėliau. Palei Nevėžį, abipus centro, yra du parkai – Skaistakalnio bei Kultūros ir poilsio. Pirmasis gerokai didesnis ir natūralesnis. Su Vilniaus Bernardinų parku net nėra ko lyginti.
Apskritai Vilnius, pradėjus lyginti, parkais nėra toks jau mandras. Gal todėl, kad senesnis miestas, turi senamiestį ir visą kitą istorinį palikimą, tad parkams nebuvo kur labai išsiplėsti. O Panevėžyje tos žalios erdvės kažkaip natūraliai įsilieja į miestą.
Bendras centro vaibas pasirodė labai chill. Žmonės sėdi kavinėse ir restoranuose, vaikai važinėja dviračiais, seneliai vaikšto su anūkais po parkus. Nėra nei skubėjimo, nei didmiesčio įtampos. Geram pusdieniui į Panevėžį atvykti tikrai verta.
Stasys Muziejus
Pirma kelionės stotelė, o kartu ir pagrindinė priežastis, dėl kurios apskritai važiavau į Panevėžį, – Stasio Eidrigevičiaus muziejus (bilietas – 8 €).
Tai naujas modernaus meno muziejus. Ne toks ir didelis – labiau į aukštį nei į plotį. Pirmame aukšte galima nusipirkti bilietą ir suvenyrų, taip pat yra kavinė, rūbinė. Visas interjeras baltas, sterilus, netgi, sakyčiau, skandinaviškas. Neperkrautas detalėmis, bet kartu ir nenuobodus ar tuščias.
Apmaudu, kad per pusantros valandos, kurią ten praleidau, muziejuje apsilankė vos trys žmonės.
Antras ir trečias aukštai skirti Stasiui Eidrigevičiui – jo gyvenimui, karjerai ir kūrybai. Jo darbų buvau matęs ir anksčiau, bet niekada nežinojau, kad jis toks žinomas pasaulyje. Daugiau nei šimtas individualių parodų, daugybė skirtingų technikų, skulptūros, instaliacijos, knygų iliustracijos. Tikrai esu vaikystėje vartęs ir jo iliustruotų pasakų knygų.
Netikėtai man, Eidrigevičius itin populiarus Japonijoje. Didžiąją gyvenimo dalį praleido Lenkijoje, todėl gal ir jo darbuose galima įžvelgti kažką iš Beksińskio ar Švankmajerio – ypač spalvų paletėje, nuotaikoje ir tame keistame žmogaus deformavime. Gal tuo metu tiesiog vyravo panašios meninės srovės. O gal panaši istorinė ir gyvenimiška aplinka kūrė panašų santykį su pasauliu.
Daugelyje darbų vaizduojami deformuoti žmonės: per didelės nosys ar akys, ištįsę ar suspausti veidai. Tekstūros primena popierių, kartais odą, arba iš kelių vienas ant kito užklotų sluoksnių. Leb cool. Tikrai yra kuo didžiuotis.
Priminimas sau: jeigu dar kada grįšiu prie žaidimo kūrimo, būtinai užmesti akį į Eidrigevičiaus „Exlibris“ ciklą.
Ketvirtas aukštas skirtas Linui Katinui (paroda veiks iki rugsėjo 13 d.). Įdomu jau vien tai, kad į ją reikia eiti be batų. Pati erdvė tamsi, tyli, todėl iškart atsiranda kažkokio mistiškumo ir jaukumo.
Katinas – minimalistas, modernistas. Parodoje daug dėmesio skiriama jo ryšiui su tantriniu budizmu. Darbuose galima įžvelgti jo santykį su pasauliu, kosmosu, materija ir gyvybės ciklais. Daug ovalių formų, kiaušinių motyvų, kuris turbūt simbolizuoja nuolat pasikartojantį gyvenimo ciklą. Daug ir abstrakcijų, kuriose niekas nepasakyta tiesiogiai. Gali žiūrėti ir lavinti vaizduotę.
Iš parodoje rodomo dokumentinio filmo susidaro įspūdis, kad Katinas visą gyvenimą buvo linkęs maištauti. Atrodo, panašiu principu sovietmečiu jo gyvenime atsirado ir budizmas – kaip dar vienas būdas nepritapti prie aplinkos ir gyventi pagal savas taisykles.
Verta paminėti, kad alkoholis turi šiokį tokį vaidmenį mongoliškoje budizmo tradicijoje, tad „apeigos“ vykdavo bent kartą per savaitę. Vien žo, visiškas menininkas pankelis. Įsiminė ir viena Katino frazė (netiksliai): „Ar matei savo aplinkoje žmonių, kurie pasikeistų dėl budistinių praktikų? Aš tai ne.“
Dar cool, kad nemažai dirbo kaime. Savo darbų ekspozicijas kartais rodydavo vietinėms karvėms 🙂 Buvo ir šioks toks poetas.
Žolės spalva
Žolės spalva augs kartu su akmeniu ir
Atskirai viena nuo kitos
Kaip akmuo šalia žolių.
Žolė keliasi iš akmenio horizonto
Lyg teka šalia žalia srovė (saulė)
Ir viena kitą klodama tampa mums nematoma
Akių obuolius vilgo žalsvi pavasario dumbliai
Vyzdžiai lieka išdeginti amžinai žalios spalvos
Ir mes apankame ateinančiai vasarai.
Dailės galerija ir keramijos paviljonas
Po to užsukau į Panevėžio miesto dailės galeriją, kur norėjau pamatyti ukrainietės Sofijos Horbachevskajos parodą „Tuštumos svoris“. Tiesiog sudomino pavadinimas.
Deja, likau nesužavėtas. Jos darbai labiau priminė dildo kolekciją.
Kitos ekspozicijos – tiek pačioje dailės galerijoje, tiek keramikos paviljone – akies irgi neužkabino. Labiausiai trūko novatoriškumo. Vien pakabinti paveikslai ar išdėlioti keramikos dirbiniai, kuriuos galima patirti tik rega, manęs jau nelabai veikia.
Žmogus pasaulį pažįsta ne tik akimis, bet ir per garsą, kvapą, prisilietimą, judėjimą erdvėje. Būtent todėl tradiciniai muziejai ir statiškos ekspozicijos vis dažniau nusileidžia meninėms instaliacijoms.
„Prie uosio“
Dieną geriausia užbaigti užsukant į „Prie uosio“ seklyčią. Tai oficialus Piniavos daryklos restoranas. O, kaip žinoma, Piniavos alus, ypač jų Raudonų dobilų, buvo gana svarbus Roko vaikystės palydovas. Emocinis sargas 😀
Prie baro dirbo aludario duktė, todėl šiek tiek ją pašnekinau. Labai taukšti nebuvo linkusi, bet pasirodė maloni moteris. Papasakojo apie deal’ą su „Lidl“, kodėl jis nenusisekė, ir apie šeimos palikimą, perduodamą iš kartos į kartą. Gaila, kad dabar jų alučio kone galima nusipirkti tik per Kaziuko mugę ar užsukus į pačią seklyčią. Tikiuosi, nebankrutuos ir išsilaikys.