Gimtadienio kelionė – 1 diena – Düsseldorf

Nuo rugpjūčio mėnesio sunkiai sekėsi susitvarkyti su mintimis, todėl nusprendžiau, kad gimtadienį vienas galiu paminėti ir ne namie. Gal padės bent kiek prasiblaškyti.
Pagrindiniai planai:
- Düsseldorf:
- Altbier. Laikas pagaliau užbaigti kelionę po vokiškų alaus rūšių sostines.
- Industrija. Wuppertal su kabančiu traukiniu, Duisburg ir Essen – pramoniniai miestai, kuriuose buvusios anglių kasyklos ir plieno gamyklos paverstos įspūdingais parkais.
- Würzburg – aplankyti Dovidą.
- Munich:
- gimtadienį praleisti kalnuose;
- aplankyti modernaus meno muziejų.
Düsseldorf
Į Vokietijos miestus niekas nevažiuoja tiesiog pasivaikščioti. Tai ne kokia nors Italija, kur kiekviena gatvė alsuoja istorija ar menu. Antrojo pasaulinio karo metu daugelis Vokietijos miestų buvo subombarduoti ir paskubomis atstatyti. Ne išimtis ir Diuseldorfas.
Senamiestis atrodo ganėtinai šiuolaikiškai, dauguma pastatų pilki, o apsiniaukusį rudenį viskas atrodo dar niūriau. Net garsusis Königsallee bulvaras su kanalu viduryje ir medžiais be lapų atrodo varganai ir nepatraukliai.
Diuseldorfas garsėja Altbier alumi, garstyčiomis ir viena didžiausių japonų bendruomenių Europoje (trečia pagal dydį Europoje). Mieste jaučiama stipri japonų kultūros įtaka. Turistinė svetainė skelbia, kad čia gyvena apie 15 000 japonų, ir natūralu, kad jie turi savo Little Tokyo kvartalėlį su daugybe japoniškos virtuvės kavinių, restoranų ir parduotuvėlių.
O garstyčios dažnai įtraukiamos į tradicinius vietinius patiekalus. Matyt, vienas įprasčiausių yra Halve Hahn. Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia „pusė vištos“, bet patiekale visiškai nėra vištienos Tai tiesiog sumuštinis: bandelė, sviestas, brandintas sūris, svogūnas ir garstyčios. Dažnai dar ir pačiam reikia susitepti. Neskambėjo kažkaip special, tai šį kartą nebandžiau.
Altbier
Altbier – tradicinė vokiško alaus rūšis, siejama su Diuseldorfu („senas alus“, nes gaminamas senuoju būdu – viršutine fermentacija, kas buvo yprasta iki lagerių išpopuliarėjimo). Tai ganėtinai ypatingas alus, nes jo gamyboje susipina elio ir lagerio gamybos ypatybės. Fermentuojamas šiltai kaip elis, o brandinamas šaltai kaip lageris.
Pakankamai įdomios ir paties alaus vartojimo tradicijos. Alus patiekiamas mažose, siaurose stiklinėse po 0,2–0,25 l. Man tai labai palanku, nes galima paragauti daugiau skirtingų alučių ir neprisigerti. Alutį nešioja padavėjai, vadinami Köbes – tradiciškai mėlynai apsirengę vyrai. Jeigu baigiasi alus, jie nieko neklausę atneša naują stiklinę. Ir taip iki tol, kol neuždėsi ant stiklinės padėkliuko – ženklo, kad daugiau alaus nebenori. Mano atveju ši tradicija nepasiteisino, nes pakartojimo teko palaukti 🙂
Diuseldorfe senamiestyje yra 5 pagrindinės daryklos:
- Uerige – garsiausia darykla,
- Schumacher – seniausia darykla,
- Fuchschen – cool logo,
- Zum Schlussel,
- Kuzer – naujausia ir labiausiai jaunimo pamėgta.
Pirmiausia užsukau į „Uerige“, nes buvo arčiausiai turizmo centro. Buvo apie 17 val., jau nemaža dalis stovimųjų staliukų buvo užimti. Atsistojau prie laisvo, tikėjausi, kad kažkas prieis, bet per 15 min. nieko nesulaukiau. Tada dar 15 min. drąsinausi užeiti į vidų, bet man, kaip intravertui, sunku… Ačiū Dievui, į vidų ėjo jauna porelė, tai ir aš iš paskos.
Diuseldorfe labiausiai norėjau paragauti Himmel un Ähd (angl. Heaven and Earth) – bulvių košės su troškintais obuoliais, neretai patiekiamos kartu su kraujine dešra. Deja, meniu jo nebuvo, todėl priėjus padavėjui supanikavau ir užsisakiau guliašą (9,40 €) iš dienos pietų meniu. Skanu, mėsa tirpsta burnoje, bet kažkiek ir nuobodoka, nes valgai tik mėsą padaže.
Dar užsisakiau zwei Soleier (3,40 €). Tai populiarus užkandis prie alaus. Buvau skaitęs, kad tai yra marinuoti kiaušiniai, o tuo pačiu esu matęs video, kaip Anglijoje prie alaus iš stiklainio ištraukiami marinuoti kiaušiniai, todėl tikėjausi kažko panašaus. Deja, atnešė du paprastai atrodančius virtus kiaušinius ir indelį garstyčių. Pasitikslinau – išvirti kiaušiniai marinuojamy sūryme, bet skonyje to nepajaučiau. Na, nors garstyčių paragavau.
Alus buvo liuks, kažkiek priminė kartesnį „Newcastle Brown Ale“ variantą. 0,25 l kainavo 3,05 €. Keistos tik tos mažos stiklinaitės.
Pagal planą turėjau apeiti likusias daryklas-restoranus, bet kiekvieną kartą kažkaip neišdrįsdavau užeiti į vidų, o lauke niekas neprieidavo. Nežinau kodėl, bet čia sena mano bėda keliaujant – kažkaip visada nedrąsu, esu visiškas pussy.
Tai realiai pasitryniau prie barų lauke ir, nieko daugiau neparagavęs, grįžau į traukinių stotį. Reikia dar nuvykti į Wuppertal, pasivažinėti kabančiu traukiniu ir pernakvoti.
Wuppertal ir kabantis traukinys

Vupertalis yra apie 30 km į rytus nuo Diuseldorfo ir garsėja seniausia pasaulyje iki šiol veikiančia pakabinto vienbėgio geležinkelio sistema, veikiančia nuo 1901 m. Kone inžinerinis stebuklas 🙂
Trasos ilgis – 13,3 km, joje yra 20 stotelių, o kelionė nuo vieno galo iki kito trunka apie 30 min. 24 val. bilietas kainavo 7,60 €. Bėgiai iškelti į maždaug 12 m aukštį, o smagiausia tai, kad didžioji trasos dalis driekiasi virš upės.
Tai buvo gal smagiausia visos gimtadienio kelionės dalis. Jaučiausi kaip vaikas 🙂 Stovint stotelėje vagonas kažkiek nejaukiai siubuoja, bet pradėjus važiuoti siūbavimas dingsta – fizika :D. Miestas iš viršaus dažniausiai irgi smagiau atrodo. Visą trasą pravažiavau du kartus. Grįžčiau dar kartą vasarą.
Deja, be traukinio šiame mieste daugiau nieko įdomaus neradau. Yra skulptūrų parkas, bet iš nuotraukų nėra aišku, kiek skuptūrų yra ir nuotraukoje esančios atrodė neypatingai. Žinoma, būtų smagu užeiti į kabančio traukinio muziejų, bet darbo valandos netiko mano kelionės planui.
Vakaras

Dieną planavau užbaigti „Wuppertaler Brauhaus“, kuris įsikūręs buvusiame baseine. Pats pastatas kietai atrodo, o ir vidus iš nuotraukų neįprastas. Dizaino sprendimai kažkiek kičiniai, bet būtų galima paragauti vietinio alučio ir, svarbiausia, maisto gauti.
Įėjus buvo užrašas, kurį išsiverčiau – palaukti kairėje, kur prie jūsų prieis. Kur ta kairė, galvoju. Tai atsistojau kiek kairiau nuo įėjimo ir laukiau. Ir taip 15 min. – nieko. Užsiparinau ir išėjau. Gerai, kad dėl visa ko buvau nusipirkęs sumuštinį pusryčiams. Tai jis ir tapo vakariene viešbutyje.
Reziumė. Planava paragauti 6 daryklų alaus, bet paragavau tik 1. Norėjau paragauti Himmel un Ähd, bet valgiau guliašą. Norėjau vakarienės specialiame restorane, bet teko tenkintis sumuštiniu viešbutyje. Bent kabantis traukinys suteikė džiaugsmo.
Kažkiek nusivylęs pirma diena, bet kitos juk bus geresnės, ar ne?









