Nyderlandai – 2 diena

Šiandienos planas – aplankyti Hagą ir pagaliau gyvai pasimatyti su Meta. Geležinkelių infrastruktūra Nyderlanduose yra beveik ideali, traukiniai važiuoja dažnai ir greitai, todėl po 1,5 val. jau buvau Hagoje (arba 9 val. 14 min.). Čia mane traukinių stotyje pasitiko Meta.

Su Meta esame pažįstami 20 metų. Kai buvau 19-metis patcukas gan nemažai laiko praleisdavau Soulseek sistemoje #Celtic kanale, kur sėmiausi išminties iš dvigubai vyresnių fanų apie keltų folklorą ir net gyvenimą. Vienintelis iš tų žmogeliukų, su kuriais iki šiol palaikau kontaktus, ir yra Meta. Mes niekada nesame susitikę, paskutinius 5 metus ne tiek ir daug bendravome dėl asmeninių gyvenimo vingių, todėl kažkiek buvo ir neramu, ar atpažinsiu, kaip seksis bendrauti ir pan.
O atpažinau iš karto. Ir surasti bendrą kalbą sekėsi, viskas vyko gan jaukiai ir natūraliai.

Meta buvo užsakiusi ekskursiją nuo 11:00 val., todėl turėjome gerą pusantros valandos pasitrinti po miestą.

Den Haag – Nyderlandų karališkoji ir valdžios sostinė. Čia yra įsikūrę parlamentas, karaliaus rūmai, Aukščiausiasis teismas ir tarptautinės politikos institucijos kaip Europolas ar Hagos tribunolas. Pats miestas gan nemažas – apie 800k. gyventojų, todėl viešojo transporto dienos bilietas yra kone privalomas. Taip pat Nyderlandai turi vieną didžiausių gyventojų tankumą Europoje. Pagal 2021 m. duomenis ją lenkia tik Didžioji Britanija (atmetus nykštukines valstybes).
Pasivaikščioti Haga buvo daug smagiau nei Eindhovenu. Jaučiasi, miestas turi istoriją: siauros gatvelės, rūmai ir olandiški namukai palei kanalus. Fone stūkso modernūs pastatai, tačiau jie vaizdo negadina, kažkaip gudriai priderinti prie bendro vaizdo. O smagiausia tai, kad miestą aprodė vietinis, todėl gali išgirsti asmeniškesnių ir įdomesnių istorijų, pvz., kultūros rūmai baigti pastatyti prieš metus, kainavo šimtus milijonų, o jau dabar nebeužsidaro durys – pastatas smenga; į kokį barą mėgsta vaikščioti premjeras(?); kur gyveno su vyru ir kitos istorijos.

11 val mūsų laukė ekskursija valtimi po kanalus (De Ooievaart), tik, deja, pradėjo lynoti. Gavome vienkartinius apsiaustus nuo lietaus, nebuvo didelės problemos, bet jau fotoaparato neištrauksi (ir šiaip kažkaip jau ne pirmą kartą neišliko nemažai nuotraukų). Ekskursija truko apie valandą ir buvo visai smagi, sakyčiau, verta. Pamatai miestą kitu kampu – iš apačios, kas nėra man nebuvo baisiai įspūdinga, bet vis kitaip. Didžiausią vertę programai suteikė gidės pasakojimas aka informacija / istorija apie miestą. Haga neturėjo miesto teisių, todėl negalėjo virti alaus ir turėti gynybinės sienos, tai olandai sumastė išsikasti kanalus, kurie apsaugodavo nuo galimų puolimų ir kuriais buvo plukdomas alus. Taip pat istorijos apie miesto tvarkymąsi su maru, didžiausius vaikų namus, amatininkų gatvę ir t.t..

Likusi dienos dalis yra skirta maisto medžioklei!

Įšoki į vieną iš tramvajų ir jau po 15 min. gali justi jūros kvapą ir kažkiek žvarboką vėją. Čia valandėlę dėl vaizdo pasitrini pajūriu ir šoki pagrindinio tiklo – paragauti sūdytos silkės ir kibbeling.

Jokia kelionė į Olandiją negali apsieiti be paragavimo tradicinės olandiškos silkės. Vienintelis būdas ją paragauti, tai surasti silkės kioskelius, kurie dažniausiai būna prie jūros. Tai yra žalia sūdytą silkė, kuri pateikiama su svogūnu ir raugintais agurkėliais. Vietinis valgymo būdas – paimi silkę už uodegos ir susikiši į burną kiek telpa. Mums gal tai nėra kažkokia egzotika, esame valgę silkę, bet čia žuvis yra šviežesnė, net tirpsta burnoje. Skanu, nors ir brangoka (4€).

Taip pat prie jūros būnant dar reikia paragauti ir kibbeling – skrudinti žuvies gabaliukai tešloje. Kitaip sakant, tai tarsi mažesnės formos fish’n’chips. Anksčiau kreivai žiūrėdavau į fish’n’chips, bet Saulius kažkada ragavo, paėmiau ir aš, ir – good shit. Skonis čia kitoks, greičiausiai dėl kitokių žuvies prieskonių ir tešlos ingredientų. Dažniausiai naudojama menkė, bet iš tikro sunku pasakyti, neatskiriu skonio. Tas pats ir su tešla. Bet kuriuo atveju buvo palyginus pigu (5€) ir žiauriai skanu: tešla traški, žuvis minkšta, neperkepta ar nebaigta kepti. Gaila, kad reikėjo dalintis 😀

Visi puikiai žino trapistų alučius, iš kurių du yra Nyderlanduose: La Trappe ir Zundert (jų lengvai galima įsigyti ir Lietuvoje). Norint puikuotis trapistų alaus etikete, darykla turi atitikti labai griežtus Tarptautinės Trapistų Asociacijos reikalavimus: alus turi būti gaminamas vienuolyno teritorijoje, gamyba turi būti prižiūrima vienuolių ir visas pelnas skirtas vienuolyno reiklmėms arba skirtas labdarai.

Natūralu, kad ne visi vienuoliai yra trapistai, neatitinka visų reikalavimų ar net nebando gauti trapistų alaus gamintojų statuso. Vienas toks vienuolynas yra įsikūręs pačiame Hagos centre – De Haagsche Broeder. Gamina jie tradicinių vienuolių stiliaus alų kaip blond, dubbel ar quaddubbelį, bet yra ir ne tokių įprastų stilių: white IPA, imperial IPA, ruginį alų, statinėse brandintus ir kitus. Alus ne pigus, už 0,7l. buteliokč reiktų atiduoti 10€, todėl galėjome pasirinkti tik vieną :(. Pasirinkau vienkartinio virimo specialų alų Vin d’Orge au Miel – kažkas panašaus į old ale / barley wine su medumi. Tiesiog pasaka. Tiek skonių burnoje senai neturėjai. Na ir 16% suteikia tokia linksmumo ir atsipalaidavimo išgėrus. Buvo verta kiekvieno cento 🙂

Kitas žingsnis – aplankyti Metos namus, bet prieš tai reikia trumpam užšokti į mėgstamiausią Metos barą – Rootz. Tai gan jaukus senovinio stiliaus baras-restoranas. Čia paragavome dviejų alučių: Bronkhorst Nightporter (šis Metos mėgstamiausias) ir Bronkhorst BBC four. BBC four yra tvarkingas quadrupel‘is, o Nightporter‘is yra nerealus durpinis alus. Jeigu anksčiau iš mano gyvenimo poterius išstūmė stout‘ai, tai dabar bet kada pasirinkčiau durpinį alų. 10/10 baby.

Kažkaip nepastebėtai ir 18 val. atėjo… Po alučio reikia pasistiprinti, o niekas geriau to nepadaro nei močiutės maistas. Šokom į tramvajų ir neužilgo buvom Metos namuose. Olandų močiutės pasirodo yra tokios pat kaip ir Lietuvos močiutės, gerokai persistengė ir maisto prigamino tarsi aštuoniems. Buvau siuntęs sąrašą, ką norėčiau pabandyti paragauti mieste, tai Meta sumastė praktiškai viską pati pagaminti. Turiu prisipažinti, iš pradžių buvau kažkiek nusivylęs, nes maistas bus šildytas, dar mikrobangų krosnelėje, tai svarsčiau, kaip čia reiks jau apsimesti, kad belekaip skanu, bet pasirodo Meta yra geriausias gamintantis man pažystamas žmogus. Tad ragavome:

• Erwtensoep (arba tiesiog snert) su rookworst – žirnių sriuba su rukyta dešra. Tai klasikinė nyderlandų sriuba populiari visuose regionuose. Ji nėra visiškai tiršta, gali rasti žirnių ir daržovių gabaliukas, kas man labai patinka, sriuba turi tekstūrą ir daugiau skonio.
• Hutspot arba stamppot – bulvių košė su morkomis ir svogūnais. Itin tradicinis receptas, istorija, spėjama, siekia 16 a. Šitas gal nerealiausias man buvo, nes morkos buvo traškios net po fakin mikrobangės. Dar tas troškinio padažas prideda skonio. Va tokios turėtų būti visur bulvių košės.
• Gehaktballen – mėsos kukulis. Panašiai kaip pas mus, tik toks sausesnis ir daugiau mėsos, mažiau svogūno. Mažiausiai nustebinęs patiekalas.
• Hachee – viduramžių laikus menantis troškinys (jautienos, bet gali būti ir kita mėsa), kuris dažniausiai būna pateikiamas kartu su hotspot. Gamyboje naudojami svogūnai, vynas ir obuolių sviestas. Skanu buvo kaip geriausiame restorane, mėsa tirpo burnoje, o padažas buvo kupinas skonių.

Deja, ne už ilgo teko atsisveikinti su Meta ir tikėtis, kad nereiks vėl 20 metų pasimatyti. Tramvajus, traukinių stotis ir 20:42 atsidūriau Roterdame.

Roterdamas garsėja ne tik uostamiesčiu, bet ir naktiniu gyvenimu. Planas buvo naktį pavaikščioti po miestą, pasižiūrėti švieselių, modernios architektūros kitokioje aplinkoje, tačiau gatvės buvo sausakimšos (šeštadienis), nėra nei kur atsisėsti ar net kaip praeiti, todėl greitai dingo visas ūpas ir tiesiog nuslinkau į hostelį, o miesto apžiūrėjimo planus pasilikau rytdienai.

Šiąnakt nusprendžiau miegoti prabangiai ir, kaip priklauso kelionės temai, moderniai. CityHub yra įsikūręs pačiame Roterdamo centre ir yra visiškai bekontaktinis hostelis. Atėjus savarankiškai prisiregistruoji su plančete, tuomet pasiimi apyrankę, ją aktyvuoji ir ji tampa tarsi raktu, su kuriuo gali pakliūti į hostelio pastatą, aukštus ir priskirtą “kambarį”. Pats kambarys yra…tetrio kaladėlė / kapsulė / anga, kaip pavadinti, taip nepagadinsi. Vietos iki lubų yra pakankamai daug, tai itin klaustrofobiškai nesijaučiau. Lova irgi buvo daug patogesnė nei tikėjausi. Dar smagu, kad duoda kimono vietoje chalato. Didelis pliusas – visur labai švaru, net ir tuolete, ir dušuose. Nepatogu gali būti tai, kad mano kajutė buvo kitame gale nei tuoletai, todėl atsitikus bėdai, gali nespėti ir nueiti. Taip pat tuoleto kabinoje nebuvo tuoletinio popieriaus, tai teko jo pasiimti prie kriauklės, todėl gerai, kad nieko daugiau tuolete nebuvo 😀
Įdomi patirtis, bet kaina kol kas per didelė (112€).