Gimtadienio kelionė – 2 diena – link Würzburg

Atsibudau pusę septynių ryto ir patikrinau orų prognozę – smarkus lietus ir stiprus vėjas. Supratau, kad planas nuvykti į Duisburge esantį industrinį parką ir ten pasivaikščioti tarp gamtos užkariautų pramoninių pastatų greičiausiai nepavyks. Nebuvau pasiruošęs tokiam sulyjimo scenarijui – neturėjau nei antrų batų, nei tinkamos aprangos, o susirgti tikrai ne variantas.
Antras variantas buvo vykti į „Zeche Zollverein“. Ten yra ir uždarų muziejų, tačiau vėlgi tektų gerokai apriboti pasivaikščiojimus po patį kompleksą.
Tai palieku čia abu neįgyvendintus planus. Gal kada nors prie jų grįšiu.
Landschaftspark Duisburg-Nord
Kaip nuvykti: regioniniu traukiniu (RE49) iš Wuppertal į Oberhausen, o iš ten 936 autobusu iki parko. Kelionės trukmė – apie 2 val.
Darbo laikas: parkas atviras visą parą.
Zeche Zollverein.
Kaip nuvykti: tuo pačiu regioniniu traukiniu (RE49) iki Eseno, o iš ten 107 tramvajumi. Kelionės trukmė – apie 1 val. 15 min. Tiesa, iš čia būtų patogiau grįžti į Diuseldorfą.
Darbo laikas: muziejai paprastai dirba 11:00-18:00, o po atvirą teritoriją galima pasivaikščioti visą parą.
Landschaftspark Duisburg-Nord
Laisvalaikio, gamtos ir aktyvaus sporto parkas, įrengtas buvusioje geležies ir plieno gamykloje. Aišku, aktyvus sportinis laisvalaikis, matyt, ne man 😀 Bet pasivaikščiojimo takai, galimybė užlipti ant buvusios aukštakrosnės ir šviesų instaliacijos vakarais skamba smagiai.
Visa ta industrinė, kažkiek apokaliptinė aplinka žavi. Turėtų būti kažkas naujo, ko dar nesu matęs.

Zeche Zollverein
UNESCO saugomas buvusios akmens anglių kasyklos ir koksavimo gamyklos kompleksas Esene. Skamba daug mandriau – daugiau muziejų, mažiau aktyvaus laisvalaikio. Ir, spėju, daugiau turistų.
Be Rūro muziejaus ir „Red Dot Design Museum“, man įdomiausios pramogos nelabai kuo skiriasi nuo prieš tai aptarto parko: pasivaikščiojimo takai tarp pramoninių pastatų ir šviesų instaliacijos.
Kunst im Tunnel
Pagrindiniam planui žlugus dėl prasto oro, teko ieškoti alternatyvų po stogu. Dar kartelį pasivažinėjau kabančiu traukiniu ir grįžau į Diuseldorfą.
Pirmiausia užsukau į „Kunst im Tunnel“ – šiuolaikinio meno galeriją požeminėje erdvėje po Reino pakrantės promenada. Nedidelėje parodų salėje tuo metu buvo eksponuojami jaunųjų vokiečių fotografų darbai (German Youth Photo Award 2026).
Dauguma buvo šiaip sau – atrodė kaip nuotraukų iš kasdienio gyvenimo rinkiniai arba portretai. Suprantu, kad čia jaunimas nori parodyti jiems aktualias temas, idėjas, bet dauguma man jų buvo per paprastos arba nesuprastos dėl trūkstamo papildomo konteksto. Labiausiai patiko vizualinė instaliacija tamsiame kampe, kur per tris skirtingus televizorius rodė besisukančias galvas futuristiniame fone.
Bilietas – 4 €.
Filmų muziejus

Iki traukinio dar turėjau pusantros valandos, todėl nusprendžiau užsukti ir į filmų muziejų (Filmmuseum Düsseldorf). Bilietas – 5 €.
Gan nemažas, per keturis aukštus išsidėstęs muziejus, kuriame pristatoma kino technologijų raida – nuo kino priešistorės ir senųjų optinių prietaisų, kuriančių judesio iliuziją, iki šiuolaikinių technologijų, tokių kaip green screen ir skaitmeniniai efektai. Ekspozicija sudėliota daugmaž chronologiškai, tad kylant iš vieno aukšto į kitą technologijos vis modernėja.
Būtent senosios technologijos ir optinės apgaulės man pasirodė įdomiausios. Pavyzdžiui, Javos šešėlių teatras arba stebuklingieji žibintai. Įdomu matyti, kaip anksčiau, neturėdami šiuolaikinių technologijų, kino kūrėjai turėjo suktis iš padėties ir išradingai išgauti įvairius efektus.
Daugelis eksponatų reikalauja nemažai skaitymo, bet buvo ir interaktyvių. Pavyzdžiui, gali pasukti ratuką ir stebėti, kaip atskiri paveikslėliai sukuria judesio iliuziją. Buvo ir green screen studija, kurioje galėjai save įamžinti žinomose filmų scenose, bet tuo metu ji neveikė. Kita vertus, net ir veikiančioje greičiausiai būtų tekę konkuruoti su vaikais, tai nieko tokio 😀
Worth it. Tikrai verta apsilankyti, ypač už tokią kainą.
Würzburg

Po 2,5 val. kelionės traukiniu, apie 17 val., pasiekiau Viurcburgą. Dovidas kažkaip stotyje nesugebėjo pasitikti, tai susitikome turizmo centre lauktuvių paieškose. Iki sutemų dar buvo likusios pora valandų, tad buvo galima šiek tiek pasivaikščioti po miestą.
Nors Viurcburgas yra Bavarijoje, Frankonijos regione, garsėja jis pirmiausia vynu, o ne alumi. Todėl nekeista, kad penktadienio vakarą gatvės buvo sausakimšos vyno gurkšnotojų. Ypač aplink Senąjį Maino tiltą (Alte Mainbrücke) – vos galima praeiti. Kaip tik mieste dar vyko gan didelis džiazo festivalis, tad, įtariu, nemaža dalis žmonių buvo atvykę būtent dėl jo.
Senamiestis gražus, bet man nepasirodė kažkuo labai išskirtinis. Ant kalno stūkso įspūdinga tvirtovė, tačiau lipti iki jos tingėjau. Buvau dar nieko nevalgęs, tad paraginau Dovidą geriau susirasti vietą kur nors prisėsti.


Vakaras su Dovidu

Pasitrynę po tamsias, bet visai gražiai apšviestas ir dėl to jaukias senamiesčio gatveles, užsukome į neįpareigojančiai atrodančią „Jenseits“ kavinę. Nors labiau ji priminė barą.
Pasirinkome daugiausia dėl to, kad lauke buvo reklaminė iškaba su šerno alumi ir sėdėjo paprastai apsirengę vietiniai. Dar kai meniu radome Flammkuchen, tai niekur daugiau eiti jau nesinorėjo.
Tiesa, kainos buvo gan didokos, bet su draugais pinigų neskaičiuoji.
Medžioklės laimikiai:
- Flamkuchen – 10,8 €.
- Currywurst – 11,8 €.
- Keiler kellerbier , Herbsthäuser gold-märzen ir Würzburger Hell – visi po 4,8 €.
Flammkuchen – plonas, traškus, picą primenantis paplotėlis užtelptas svogūnų padažu ir šonine (pamiršau nuforografuoti, galima nuotrauką Miuncheno bloge pasižiūrėti). O Currywurst – dešrelė su kario padažu ir gruzdintomis bulvytėmis. Nieko labai įmantraus, bet po visos dienos kelionių to ir reikėjo.
Pasėdėję patraukėme pas Dovidą namo, kur laukė wrestlingas ir Altbier degustacija – tai, ko vakar Diuseldorfe taip ir nesugebėjau iki galo įgyvendinti (praktiškai paragavau visų likusių daryklų buteliukus).
Reziumė. Į industrinius parkus nenuvykta, bet smagiai pabūta su Dovidu.






