Austrija – 2 diena

Į Zalcburgą!

Antrą dieną Austrijoje nusprendžiau praleisti Zalcburge – vis arčiau kalnų. Tai gerokai mažesnis miestas, vos 150 tūkstančių gyventojų prieš Vienos 1,8 mil. Nenustebinsiu sakydamas, kad miestas turi seną istoriją, pradedant druskų kasyklomis ( salz – druska), nuo kurių ir kilo miesto pavadinimas, ir baigiant smarkiais bombardavimais antro pasaulinio karo metu. Viduramžio pastatų nelikę, vyrauja barokas. Senamiestis įtrauktas į UNESCO. Šiuo metu Zalcburgas, matyt, labiausiai žinomas dėl Mocarto, savo miesto futbolo klubo, kuris karts nuo karto lošia Čempionų lygojoje, ir Red Bull‘io.

6:00 ryto suskambus žadintuvui išsiridenau iš lovos. Deja, stipriai į langą barškantis lietus patvirtino vakarykštes prognozes – smarkūs lietūs. Pats laikas išbandyti pancho nuo lietaus! Metro stotelė vos pora minučių nuo viešbučio, galvojau greitai nubėgsiu, tačiau pribėgus viešbučio kampą teko apsisukti – vandens sulyg šaligatviu. Grįžęs į viešbutį paprašiau berniuko, kad iškviestų taksi. Gaila, bet taksi vairuotojas pasitaikė “keistokas”, sustojo didelėje baloje, tai teko merkti visą batą į balą, kad įlipti į mašiną. Batai buvo kiaurai šlapi… žinojau, kad teks šlapiom kovom būti iki pat 14:00 val., nes tik nuo tada galima registracija naujame viešbutyje.

7:30 pajudėjo traukinys ir po dviejų valandų atvykau į Zalcburgą.

Susipažinimas su miestu

Tik išlipus iš traukinio galėjai pajusti, kad Zalcburgas jaukesnis miestas – fone stūkso kalnai. Tad stengdamasis nekreipti dėmesio į šlapias kojas, pajudėjau pasivaikščioti siauromis gatvelėmis. Po gero pusdienio galiu teigti, kad miesto žavesiui įtaką daro:

1. Reljefas. Miestas yra įsikūręs palei upę ir iš abiejų pusių yra spaudžiamas kalnų, todėl kad ir kur pažvelgtum, fone matysi kalnus, o ant vieno iš jų nosį riečia pilis. Visą dieną lijo, todėl itin magiškai atrodo garuojantys kalno miškai. Taip pat žavi siauros gatvelės įsispaudusios į kalną, o ir pats kelias nelygus, ne taip nuobodu eiti.
2. Dydis. Miestas daug mažesnis, atstumai įveikiami pėsčiomis. Jeigu privargai, yra viešasis transportas, kuris nėra toks ir brangus – 4,3€ ir parą laiko miesto centre gali važiuoti kiek tik nori. Greičiausiai dėl lietaus žmonių buvo daug mažiau, todėl man daug ramiau, nors žinoma, pagrindinės gatvelės sausakimšos ir per lietų.
3. Spalvos. Žaismingai atrodo šalia stovintys skirtingų spalvų pastatai (nuotrauka žemiau). Žinoma, tai nėra unikalus dalykas, bet visgi.

Kas nelabai patiko:

• Visas miestas yra didelė Mocerto ir “Muzikos garsų” filmo reklama. Šitame name gimė Mocartas, o va šitame gyveno, dar kitame jo tėvai gyveno, o va čia valgė kartą ir pan. Suprantu, kad svarbu miestui turėti identitetą ir svarbu turizmui, bet viskas atrodo labai perspaustai ir dirbtinai.
• Nei vienas iš muziejų nesudomino.
• Kiekvienoje gatvėje yra bent po vieną vengrų ar rumunų tetą, kuri pasidėjusi vaikų nuotraukas, prašo pinigų. Nėra jų prašymas įkyrus, tiesiog chillina ant grindų ir su visais sveikinasi, bet kažkaip vis tiek nejauku.

Pagauti miesto pulsą sumasčiau įlipti į kalną, ant kurio stovi pilis. Kaip visada gerokai pervertinau savo galimybes ir sugebėjau tik įpusėti. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Netyčia užtikau Stiegl alaus daryklą su šalia įsikūrusiu jų restoranu. Tai vienintelė didžioji darykla Zalcburge, o dar pietų metas, tai kaip neužeisi..

Patikėjęs padavėjo rekomendacija užsisakiau vengrišką guliašą ir sezoninį vasarišką alutį. Jautiena tirpo burnoje, o “burbulas” pagamintas iš duonos, lašinukų ir dar kažko, niekaip nesupratau. Meniu buvo paminėtos ir spanguolės, bet jų nepajutau. Tikrai skanu.

Įdomiausias žinoma yra burbulas – speckknödel (speck – lašiniai, knödel – koldūnas). Tai patiekalas kilęs irgi iš Tirolio regiono, bet populiarus visose Alpėse. Duonos trupiniai sumaišomi su kiaušiniu, pagardinimui prideda svogūnas ir lašinukai, suformuojamas kamuoliukas ir išverdamas vandenyje. Šis koldūnas dedamas visur ir gali būti pagrindinis patiekalas arba kaip priedas. Gali jį rasti sriuboje, šalia mėsos arba vieną su salotomis.

Nepatiko tik padavėjas. Atsidėjau pinigėlius arbatpinigiams, likusius deduosi į piniginę, o šis iškart “IS THIS FOR ME” ir nelaukdamas atsakymo susižėrė viską į kišenę. O iš tikro tų padavėjų buvo keli: vienas patarė ką užsisakyti, kitas atnešė patiekalą, o trečias – nesmagiausias – tik buvo atėjęs paklausti ar ko netrūksta ir atnešė sąskaitą. Šiaip visos kelionės metu aptarnavimas buvo arba labai geras, arba labai blogas, kitaip sakant hit or miss, bet apie tai vėliau kada.

Sulaukus 14:00 val. pajudėjau link viešbučio. Vis gi nėra smagiausia šlapiomis kojomis šlaistytis po miestą, laukia rytoj kelionė į Innsbrucką, kalnus, todėl reikėjo būtinai spėti išdžiovinti batus.

Viešbučio kambariukas buvo.. tarkim, labai paprastas. Siaurutė lova stovėjo prie durų, girdisi ką šneką kaimynai, girgžda viskas, bet užtai buvo propeleris ir plaukų džiovintuvas. Prapūčiau džiovintuvu batus, tuomet sukišau tualetinį popierių į vidų ir pastačiau po vėju.

Ačiū dievams, batai ganėtinai greitai džiuvo ir jau apie 18:00 val. buvo sausoki. Kažkaip nesinorėjo gerą pusdienį praleisti vien viešbutyje, atsirado ir alkio jausmas, todėl nusprendžiau dar iškišti nosį lauk.

Austriškas märzen vs vokiškas märzen

Ta proga, kad jau nusprendžiau išlįsti, vėl sušlapti, nutariau atlikti tyrimą – kuo skiriasi austriškas märzen stiliaus alus nuo vokiško. Tai pirma, kas gi tas märzen?

Vokietijoje pats paprasčiausias lager alus yra vadinamas helles, o pietuose esančio Bavarijos regiono alus – märzen. Geriausias helles pavyzdys būtų Švyturio alus: skaidrus, šviesus ir iki 5%. Märzen dažniausiai kažkiek stipresnis – 5,5-6%, taip pat spalva gali būti nuo gintarinės iki net rudos spalvos. Nesu ekspertas, bet tokie skirtumai atsirado istoriškai. Senais laikais alų galėdavai virti tik rudenį ir žiemą, nes buvo bijoma, kad dėl vasaros karščių virimai gali sukelti gaisrus. Atsiradus aušinimo technikoms (prisimename Anton Drehen istoriją), buvo pradėtas alus virti ir kovo mėnesį (märzen – kovas). Pats virimas trukdavo ilgiau, todėl alus buvo ir stipresnis.

Zalcburgo regionas glaudžiasi prie Bavarijos, Miunchenas vos už poros valandų, todėl natūralu, kad austriško alaus kultūrai didelę įtaką padarė bavarietiškos tradicijos. Pasak vadovėlių, austriškas märzen nepaisant pavadinimo vis gi turėtų būti panašus labiau į helles alų, nei bavarietišką märzen. Tuo įsitikinti nukulniojau į vieną iš labiausiai rekomenduojamų brewpub‘ų (savo alų gaminanti aludė, pvz. “Būsi trečias”) – “Die Weisse”

Tai ir neištyriau 😀

Smalsumo vedamas paklausiau padavėjo skirtumų tarp austriško ir vokiško märzen, tai jis atsakė, kad šiais laikais praktiškai tas pats. Jo teigimu, šiuo metu tiek märzen , tiek helles yra verdami vienodai, nebėra tokių gamybos technikų ir tradicijų skirtumo. Kažkiek pasimečiau, nes buvau Frankonijoje, ir ten märzen alus tikrai kitoks. Galbūt Bambergo alaus gamintojai daugiau išlaiko tradicijas.. sunku pasakyti. Nesiginčysi su vietiniu ekspertu.

Ta progra užsisakiau Jubilator – vienas geriausiai vertinamų kvietinių bock‘ų, o prie alučio paprašiau padavėjo išrinkti tai, ką zalcburgeriečiai dažniausiai valgo prie alaus. Nuotraukoje galima matyti juodą duoną su šalta kepta kiauliena, raugintais agurkais, raugintais kopūstais, ridikėliais ir garstyčiomis. Tiek užkandis, tiek alus buvo nerealūs. Alus tai iš vis vienas iš skaniausių. Tiesiog ragauni ir širdyje taip gera, prisimeni visus, kuriuos myli, kad gyvenimas nėra toks blogas, o galaktika tokia beribė.

Tad jeigu dar kada nors teks pabuvoti Zalcburge, tai būtinai būtinai būtinai būtinai aplankyti “Die Weisse” ir vėl paragauti vieno arba kelių Jubilator‘ių.

Neužilgo teko keliauti atgal į viešbutį toliau džiovinti rūbus ir batus, ryt laukia kone svarbiausia kelionės diena – kelionė į Innsbruck kalnus. Orų prognozės nežada nieko gero – liūtys, bet reikia tikėtis geriausio.