2019-ųjų siaubo filmų top 10
“Geriau vėliau negu niekada” – pasakė Rokas, rašydamas siaubo filmų topą kitų metų vasaros gale 😀
Keletas pastebėjimų iš praeitų metų:
- Topo viršuje vyrauja ne gryni siaubekai; žanrų apjungimas gali pateikti naujų idėjų, bet tuo pačiu vis sunkiau pasakyti, kur yra ta riba, kai dar galima teigti, kad tai yra siaubo filmas, o ne tik panaudoti siaubo elementai (žiūriu į tave “Starfish”).
- Gerokai daugiau siaubo komedijų, dauguma visai žiūrimos ir linksmos.
- JAV dominavimas, trūksta ženklesnio Europos, Pietų Amerikos ar net Azijos indėlio.
Iš viso peržiūrėti 64 siaubo filmai.
10. Haunt
Režisieriai: Scott Beck, Bryan Woods
Šalis: JAV
Sub-žanras: išgyvenimo
Helovinas. Grupė draugų nusprendžia paįvairinti vakarą apsilankydami ekstremaliame siaubo name, tačiau greitai draugai supranta, kad jie yra spąstuose ir siaubo kambariai skirti ne tik nekaltai pagazdinti.
Pirmiausia, tai yra gerai atliktas standartinis siaubo filmas. Už originalumą daug balų negautų, tačiau tai, koks jis yra, atlikta beveik nepriekaištingai. Personažai – ganėtinai standartiniai, bet turi savyje kažkokio žavesio. Galiausiai jie puikiai atlieka savo rolę. Pagrindinės mergaitės (final girl) aktorę būtų galima pagirti už vaidybą, dažniausiai nesitiki tokios kokybės mažo biudžeto siaubo filme.
Vienas didžiausių filmo pliusų yra tinkamas filmo tempo išlaikymas. Visada jauti pavojų ir įtampą. Pridėkime originalius ir efektyvius spąstus, taip pat stilių (palyginus stilingas filmas, nerealios kaukės), bei aukų sugebėjimą pastovėti už save – ir štai jau vertas dėmesio filmas.
Liux filmas smegenų nevarginančiam vakarui. 🙂
9. Ready or Not
Režisieriai: Matt Bettinelli-Olpin, Tyler Gillett
Šalis: JAV
Sub-žanras: komedija, išgyvenimo
Grace išteka už vyruko iš turtingos, archajiškos šeimos, kurioje pasirodo yra tradicija: pirmąją vestuvių naktį nuotaka turi sulošti žaidimą, atsitiktinai ištrauktą ir kortų dežutės. Deja, Grace nepasiseka, ji ištraukia mirtinas slėpines.
Natūralu, kad komedija yra stiprioji šio filmo dalis. Turčių šeimos nariai patys nėra pratę prie žudimų ir turi naudotis senoviniais ginklais – iš čia ir kyla visos juokingos ir net absurdiškos situacijos.
Personažai gan vienpusiški, bet netrukdo išsiskirti vienam nuo kito. Didžiausia filmo problema – personažų charakteriai yra ganėtinai nepastovūs, vienu momentu teigia vieną, o vėliau elgiasi priešingai. Trūksta veiksmam pagrįstumo.
Filmas lengvai žiūrisi, daugiau komedija, nei siaubo filmas. Mano nuomone, gal biški pervertintas.
8. I Trapped the Devil
Režisierius: Josh Lobo (debiutas)
Šalis: JAV
Sub-žanras: psichologinis, antgamtinis
Kalėdų vakarą Matt su savo žmona Karen nusprendžia nepranešę aplankyti brolį Steve. Tik ramus ir jaukus kalėdinis pasisedėjimas neįvyksta – rūsyje yra užrakintas vyras, kuris, pasak brolio, yra pats Venias.
Ar brolis išprotėjo ir rūsyje įkalino nekaltą žmogų, ar visgi rūsyje yra iš tikro velnias? Šiuo paranojišku klausimu ir kuriama niūri, nepatogi ir nejauki atmosfera.
Filmo veiksmas vyksta viename name ir yra išreikštas dialogais tarp trijų personažų (kažkiek primena teatrą?), todėl, natūralu, visas žiūrovo įtraukimas laikosi ant aktorių vaidybos. Ir jie savo darbą atliko kiek įmanoma gerai (galima išskirti Scott Poythress – Steve), žinant, kad filmas buvo nufilmuotas per 9 dienas.
Man žiauriai patinka, kad filme nėra jokios ekspozicijos. Ne į visus klausimus turi būti atsakymai, žiūrovas yra pakakamai protingas suprasti ar rasti atsakymus pats. Glosto širdį, kai žinai, kad režisierius supranta, kad jo filmo žiūrovas nėra kažkoks durnelis.
Roko nuomone, labiausiai nuvertintas praeitų metų siaubo filmas.
7. Midsommar
Režisierius: Ari Aster (buvę darbai: Hereditary)
Šalis: JAV, Švedija
Sub-žanras: folkloras, okultinis
Po šeimos tragedijos Dani sunkiai sekasi susitvarkyti su savo jausmais ir mintimis, todėl, norėdama pakeisti dabartinę situaciją, nusprendžia prisijunkti prie savo vaikino ir kelių jo draugų kelionės į uždarą bendruomenę atokiame Švedijos kaimelyje, kur vis dar gyvuoja senosios pagoniškos Joninių šventimo tradicijos.
Pirmiausia į akis krenta filmo spalvų paletė. Spalvingesnio ir šviesesnio siaubo filmo nesu matęs. Super kinematografija. Įdomiai perteiktos haliucinacijos, spalvų liūliavimas, alsavimas.
Kitas stiprus filmo akcentas – nerealiai tiksliai atsvaizduotas gilia depresija sergančio žmogaus portretas: nestabilumas, net erzinantis jautrumas ir nesavarankiškumas. Man norėjosi gilesnio pagrindinės veikėjos psichologinės būsenos nagrinėjimo, dabar, atrodo, tai daugiau skirta atskleisti santykiui tarp lengvai pažeidžiamo žmogaus ir kulto.
Kaip lietuviui, pagonių vaikui, tai filmas yra itin nuspėjamas ir , nesugalvoju tinkamesnio žodžio, “natūralus”. Įsivaizduoju, amerikiečių auditorijai visa tai yra kraupoka ir sunkiai suvokiama, o man – pagoniškų papročių interpretacijos vizualizacija (+ depresija/narkotikai/bendruomenė).
Filmas vertas dėmesio, bet vistiek liko toks įkyrus nedidelis nusivylimas.
Pastaba: nešvęsti Joninių Švedijoje.
6. Daniel Isn’t Real
Režisierius: Adam Egypt Mortimer
Šalis: JAV
Sub-žanras: psichologinis, apsėdimo, body horror
Vaikystėje Lukas susidraugavo su įsivaizduojamu draugu Danieliumi, kuris padėjo išgyventi vaikystės sunkumus. Dabar jau suaugęs Lukas vėl susiduria su problemomis ir, ieškodamas išeities, išsikviečia Danielių, tačiau įsivaizduojamas draugas turi savo planų.
Originalus, labai keistas filmas. Viskuo: kameros kampai, spalvų paletės (kartais ir per tamsios), praktiniai su kompiuterine grafika sujungti efektai, 80-tųjų vibe‘as ir gal net čiut lovecraft‘o. Taip pat prie to prisideda ir muzika – kažkas link eksperimentinio dark synthwave (gal :D).
Keli antraeiliai personažai pasirodė visiškai nereikalingi, jie nieko nedavė filmui, gal net atvirkščiai – atitraukdavo nuo pagrindinės filmo idėjos, todėl kažkiek filmo viduryje buvo pamestas tempas ir sunkoka buvo sekti istoriją.
Filmas turi nemažai trūkumų, bet vistiek labai patiko.
5. The Head Hunter
Režisierius: Jordan Downey
Šalis: JAV
Sub-žanras: fantastika, monstras
Kaskart suskambus ragui, kovotojas iškeliauja į platybes tikėdamas sutikti būtybę, kuri pražudė jo dukrą.
Pirmiausia, tai nėra veiksmo filmas. Suprantu, kad daugumą žiūrovų trukdys tai, kad matome kovotoją tik iškeliaujantį ir gryžtantį iš kovos, bet pačios kovos nematome. Net pačioje filmo pabaigoje, kai jis pagaliau sutinka dukrą nužudžiusią būtybę, vykstanti kova neatperka kulminacijos laukimo, pasijaučia biudžeto galimybės. Man asmeniškai to netrūko. Manau, kad filmas prarastų savo atmosferą, taptų kokiu nors Underworldv02.
Čia nėra jokių nereikalingų personažų, dialogų (per visą filmą gal pasakyti 5 sakiniai), aiškinimų, tik nejauki ir niūri atmosfera. Net personažo žingsniai perpildyti sunkumo ir nedingstančio keršto (aktorius Christopher Rygh <3). Plius nerealūs šarvai.
Gaila, bet fantastikos siaubo filmai retenybė. Smagu, kad gauname kokybišką filmą nors ir už 30 000$ .
4. Starfish
Režisierius: A. T. White (pilnametražo debiutas)
Šalis: JAV
Sub-žanras: psichologinis, cosmic
Aubrey grįžta į gimtąjį miestelį dalyvauti senai matytos geriausios draugės laidotuvese. Netrukus po laidotuvių ji įsilaužia į savo mirusios draugės butą. Ryte pabudus paaiškėja, kad visi žmonės dingo, o fone šmežuoja milžiniškos nežemiškos būtybės. Aubrey pradeda ieškoti draugės paliktų audiokasečių, kurios gali išgelbėti pasaulį.
Tai nėra filmas apie išgyvenimą pasaulio pabaigos fone ar bandymą surinkti ir iššifruoti audiokasetes. Tai pasakojimas apie sielvartą, susitaikymą su mirtimi ir atleidimą sau. Siaubo fonas naudojamas tik atskleisti emociniai būsenai ( dingę žmonės – tuštuma).
Melancholija – vyraujanti būsena/emocija. Lėtas tempas, mažai žodžių. Net jeigu neaišku kas ir kodėl vyksta, vistiek jauti ir supranti.
Vienas nuoširdžiausių mano matytų netekties pergyvenimo perteikymų. Filmas skirtas žmonėms, kurie yra netekę kažko svarbaus ir pakankamai emociškai brandūs. Kita vertus, gal kiekvienas pergyvena savaip..
3. Kamera o tomeru na! (One Cut of the Dead)
Režisierius: Shin’ichirô Ueda (specializuojasi komedijose)
Šalis: Japonija
Sub-žanras: komedija, zombiai
Filmuojant mažo biudžeto siaubo filmą su zombiais apleistame pastate, filmavimo komandą užpuola tikri zombiai.
Neįmanoma šnekėti apie šį filmą be spoilerių. Neskaitykite aprašymų, nežiūrėkite trailerio, kitaip negausite pilno efekto. Galiu tik pasakyti, kad tai yra daugiau komedija nei siaubo filmas (ne zombiuose esmė) ir kad tai yra vienas iš išradingiausių filmų praeitais metais.
Reikia būtinai paminėti, kad pirmos 37 min. yra nufilmuotos nepertraukiant kadro (single shot). Visada atrodo nerealiai ir efektyviai.
Geriausia siaubo zombių komedija nuo “Shawn of the Dead” laikų.
2. Hagazussa
Režisierius: Lukas Feigelfeld (debiutas)
Šalis: Austrija, Vokietija
Sub-žanras: folkloras
Filmas seka jaunos, nuo mažens likusios vienos ir psichologiškai traumuotos, moters Albrun bandymus išgyventi ir prisitaikyti prie 15 a. mažo Alpių kaimelio nūdienos. Kas gali atsitikti su psichoze sergančia moterim, kuri yra apsupta pagoniškų įsitikinimų apie raganavimus, gamtos dvasias, prietarus?
Istorija yra pateikta iš Albrun perspektyvos, daug haliucinacijų, todėl žiūrovas lieka įsuktas į dvejonę: ar tai yra patirtų traumų, psichozės pasėkmė, o gal visgi yra įsitraukusios ir tam tikros antgamtinės galios.
Iki šio filmo režisieriaus patirtis buvo kinematografijoje, todėl nenuostabu, kad filmas yra visiškas art house (svarbiausia vizualizavimas). Statinė kamera, akį glostančios spalvų paletės, fotografiniai kadrai – visa kas priklauso art house paketui. Filme muzikos nedaug, o ir esama muzika yra drone stiliaus – ištempti žemo dažnio garsai su pagoniškais prieskoniais.
Filmas lėtas (galbūt lėčiausias, kokį esu matęs), sunkios niūrios atmosferos, nebijoma užsibūti vidiniuose išgyvenimuose. Galėtų būti daugiau aiškumo, ypač filmo kulminacijoje. Tai vienas iš tų filmų, kurio antrą kartą, matyt, niekada nežiūrėsiu, nepaisant to, kad labiau patiko nei “The VVitch”.
1. The Lighthouse
Režisierius: Robert Eggers (buvę darbai: The VVitch)
Šalis: Kanda, JAV
Sub-žanras: psichologinis
Istorija apie du švyturio prižiūrėtojus, kurie po truputį netenka sveiko proto.
R. Eggers – matyt, šiuo metu mano mėgstamiausias režisierius. Lenkiu galvą. Vyrukas sukūrė du filmus ir abu nerealūs. Labiausiai patinka jo ypatingas dėmesys detalėms ir autentiškumui. Filmas yra juodai baltas, nufilmuotas 19 mm. juosta, apranga ir šnekėjimo stilius – atrodo žiūri filmą, pastatytą 19 a. pabaigoje.
Filmas filmas žiauriai gražus. Galėtų daugiau režisierių išdrįsti kurti nespalvotą kiną. Sakyčiau, juodai baltos spalvos net padeda sukurti įtampą. Kažkaip jautiesi nuolat įtrauktas į filmo eigą. Garsai bauginantys: užesiai, traškesiai, neaiškūs garsai.
R. Pattison ir W. Dafoe atliko neįtikėtiną darbą. Retai pamatysi tokią plačią aktorių atskleidžiamą emocijų skalę: nuo beprotiškos euforijos iki gilaus pamišimo.
Belieka laukti naujo režisieriaus filmo apie 10 a. vikingus, kuriame ir vėl vaidins W. Dafoe. Tik lyg tai nebebus siaubo filmas 🙂
Verti dėmesio nors ir nepakliuvo į dešimtuką: Piercing, The Laplace’s Demon, Bliss, The Wind, Perfection, The Furries, Us, Doctor Sleep, Satanic Panic, Eli, Luz ir dar kažkas, ką pamišau.