Austrija – 3 diena (2 dalis)
Aplenzoo
Kad Rokas iki šiol nėra matęs meškos yra vienas iš didžiausių visatos nesusipratimų ir neteisybių. Innsbruckas kaip tik turi zoologijos sodą, kuriame jie skelbia, kad prižiūri ir mešką.
Išlipus iš kelto buvo ženklas, kuris rodo, kad zoologijos sodas yra vos 20 min žemyn kalnu. Juokas tokiam vyrui, nueisiu. Tik kažkaip teko eiti virš valandos.. eini mišku, ženklų nebėra, žmonių nesimato, jau buvo pradėjęs praeiti ir meškos poreikis, bet apsisukti irgi negali, nes leidiesi vis nuo kalno.. tai lipti atgal į kalną man nėra variantas.
Galiausiai pasijautė zoologijos sodo kvapai, netrukus ir pasimatė įėjimas. Už įėjimą mokėti nereikėjo, nes bilieto kaina įėjo į pakilimą į kalno viršukalnę, bet tai nesumažino nusivylimo, kad taip meškos ir nepamačiau. Matyt, drėgnas oras nesugundė meškos išlįsti iš savo guolio. Palaukiau 10 min. ir apsisukau.
Šiaip dar kartą įsitikinau, kad zoologijos sodai yra nieko gero. Net tokioje šalyje kaip Austrija, gyvūnams vietos atrodė mažai. Tie keli gyvūnai kuriuos mačiau (miško katė, žebenkštys) tiesiog neramiai pirmyn atgal bėgiojo narvo kraštu.. atrodė dirglūs ir nelaimingi.
Tirolio maistas ir atsisveikinimas su Innsbrucku
Zoologijos sode prabuvęs vos pusvalandį grįžau į miestą. Buvo likusios dvi valandos iki 19 val. traukinio, todėl nusprendžiau ramiai pasitrinti senamiestyje, nusipirkti magnetuką ir prisėsti užkąsti.
Tiesa, Innsbruckas turi garsų muziejų, į kurį visai būtų smagu nueiti, tačiau pritrūko laiko ir dirba tiktai iki 18 val.
Prisėdau prie Elfriede restorano lauke stovinčio staliuko. Pasirinkti šį restoraną buvo itin paprasta – logo pavaizduota moteriškė laikanti alaus bokalą. Tikrai neapsišausi.
Restorane turi pasirinkti vieną iš trijų variantų:
- Jeigu nori tik užkąsti, renkiesi trijų patiekalų rinkinį. Tikrai taip, tai kas yra matoma paveikslėlyje yra skirta tik užkandai.
- Jeigu nori gerai pavalgyti, renkiesi penkių patiekalų rinkinį.
- Ir galiausiai, jeigu esi itin alkanas, gali pasirinkti 7 patiekalų rinkinį.
O rinktis tikrai yra iš ko, todėl paprašiau padavėjos man patarti, ką labiausiai renkasi ir valgo būtent Innsbrucko gyventojai. Padavėja buvo žiauriai faina, viena iš labiausiai patikusių gyvenime. Tokia vyresnė tetulytė, bet nuoširdžiai padėjo ir parinko.
Pirmas patiekalas yra tiesiog skirtingų mėsų rinkinys su skrudinta duona. Nežinau ar mėsos su dešra iš šio regiono, bet buvo tikrai skanu ir ne riebu.
Antras patiekalas – vengriškas guliašas su kažkuo panašiu į speckknödel, bet daugiau kiaušinio ir duonos, bet negaliu garantuoti.
Galiausiai įdomiausias yra trečias patiekalas. Tai yra salotos su veršiena, pupelėmis, svogūnais ir moliūgų sėklų aliejumi. Aliejus yra kilęs iš Stirios regiono, esančio pietų Austrijoje. Jis turi tokį labai specifinį truputį aštroką skonį. Man žiauriai patiko, bet dėl savo specifiškumo gali ne visiems tikti, bet iš principo privaloma visiems paragauti.
Alus – Vienos Ottakringer’io Vienos lageris. Gaila, kad ne vietinis. Nusipirkti vietinio neišėjo, nes alaus parduotuvė nedirba sekmadieniais. Tai čia tokie liko gili duobė šio regiono alaus degustavime 🙁
Įsėdau į traukinį ir 21 val buvau Zalcburge. Stotyje vėl prisikniso kažkoks girtas austras, tai teko klausytis jo tauzalų geras 10 min iki kol atvažiavo autobusas. Viešbutyje eilinė programa – rūbų džiovinimas ir galiausiai miegas. Daugiau lietaus orų prognozės nežadėjo, tai likusios dienos turėjo būti oro sąlygomis daug paprastesnės.
Pabaigai dar pora nuotraukų iš Innsbrucko.
