Descender apžvalga
Rokas žinodamas, kad man patiko Urasawos Pluto ir šiaip mėgstu amerikoniškus komiksus padovanojo man gimtadienio proga Descender pirmą Deluxe Edition knygą. Ką gi, perskaičiau ir mintys šiek tiek susigulėjo, tai gal laikas pabandyti parašyti apžvalgą ir įvertinti?
Descender autorius yra Jeff Lemire, prasimušęs su gyvenimiškomis (ir trupučiu mistikos) istorijomis. Vieną iš jų dabar rodo Netflix – Sweet Tooth. Parašė nemažai jis ir superherojų komiksų tačiau jų kokybė labai svyravo mano nuomone. Bendras mano įspūdis yra, kad kuo daugiau jo darbe yra šeimos santykių ir vaikų tuo kokybė geresnė. Priešingai negu dauguma amerikiečių (JAV + Kanada) autorių Lemire dažnai pats ir iliustruoja savo darbus. Tačiau šį kartą už jį iliustruoja Dustin Nguyen. Nguyen paprastai tapo akvarele, ši technika Amerikos komiksuose nėra labai populiari todėl jo darbai dažniausiai išsiskiria iš minios. Aišku prie šios knygos prisidėjo ir kiti žmonės, bet aš normaliai nesuprantu jų darbo, tai šioje vietoje patylėsiu.
Kaip pati knyga? Kietas viršelis, gana didelio formato. Kaip ir dauguma tokių kolekcijų knygos gale yra alternatyvių viršelių galerija, įvairių eskizų ir neužbaigtų puslapių. Iš viso knygoje surinkta 16 mėnesinių numerių. Pirmas akivaizdus minusas – nėra puslapių numerių. Kadangi knyga storoka (Amazon sako, kad 400 puslapių) be skirtuko sunku skaityti ir nelabai patogu kažką konkretaus iš jos pacituoti – 13 numeris kažkur per vidurį, nelabai gerai skamba. Aišku kadangi nėra puslapių numerių, tai nėra ir turinio. Turinio dažnai nebūna, bet manau šioje knygoje jo trūkumas labiau jaučiasi. Kodėl? Tuoj sužinosite.
Amerikoniškai komiksai paprastai kuriami dviem formatams – mėnesinis numeris ir po 6-8 mėnesiu išleidžiama 5-7 numerių kolekcija. Kiekvienas mėnesinis numeris turi būti pakankamai įdomus, kad norėtum grįžti kitą mėnesį ir keletas jų turi suformuoti mini-arką (su tam tikra pradžia, viduriu ir pabaiga), kuri bus surinkta į anksčiau minėtą kolekciją. Didelės Deluxe knygos paprastai surenka keletą tokių mini-arkų ir problema, jog jos ne visada gerai dera tarpusavyje. Viskas čia kaip ir natūralu, autoriai retai gali iškarto galvoti apie didelę Deluxe knygą, nes neaišku ar jų darbas išvis bus populiarus ir tos Deluxe knygos reikės. Šioje knygoje surenkamos trys mini-arkos ir problema, jog trečiosios arkos paskirtis kitokia negu pirmųjų dviejų. Kas čia vyksta pilnai supratau tik po to kai internete pažiūrėjau, kad čia yra trys mini-arkos surinktos. Mano manymu knyga būtų šiek tiek aiškesnė jeigu joje būtų turinys išryškinantis kur viena arka baigiasi, o kita prasideda.
Gerai, apie ką pati knyga? Tai kosmoso opera apie berniuką robotą, kurio visiems reikia dėl įvairių priežasčių. Aišku daug dramos, išdavysčių ir kaip be galimos pasaulio pabaigos? Ant knygos nugarėlės parašyta, kad tai mokslinė fantastika, bet aš nesutikčiau su tokia etikete. Man nesusidarė įspūdis, kad čia buvo bandoma panagrinėti kažkokias mokslinės fantastikos temas ir nebuvo giliai galvojama (tikiuosi nebuvo!) apie robotus, jų paskirti visuomenėje ir kaip čia viskas turėtų veikti praktiškai. Ši istorija apie žmones (net jei jie ir robotai) ir jų išgyvenimus. Taip, pradžioje yra parodomas roboto sapnas kas iškelia klausimą ar robotai gali sapnuoti, bet tas klausimas nėra niekaip vystomas toliau. Sapnas atrodo tiesiog kaip patogus įvykis papildomai motyvuoti tam tikrus veikėjus.
Nguyen savo darbą padarė puikiai. Jo “šiltas” tapymas puikiai kontrastuoja su kosmoso šaltumu. Sukuriama tinkama atmosfera ir visa laiką iš veikėjų veidų matosi gana gerai kaip jie jaučiasi. Vienintelis minusas sakyčiau, kad jo darbas ganėtinai saugus. Norėtųsi daugiau kūrybiškų puslapių ir scenų, kurios išliktų atmintyje. Bet bendrai paėmus Nguyen stengiasi pakelti šią knygą į aukštesnį lygį, deja to paties negalima pasakyti apie Lemire. Dialogai veikia gana gerai, galima atskirti kur koks veikėjas kalba net ir nematant paveiksliuko. Deja naudojama daug standartinių ir stereotipinių situacijų, kurios dažnai jaučiasi dirbtinės. Pavyzdžiui, vienas personažas du numerius nešioja kaukę, po to ją nusiima ir mes sužinome jo tapatybę. Aišku po to likusią knygos dalį jis daugiau tos kaukės niekada neužsideda ir praeities intarpuose jos niekada nedėvi. Jo tapatybė slepiama nuo skaitytojo, o ne nuo kitų veikėjų. Turim standartinių situacijų kaip, kad du broliai patenka į skirtingas šeimas ir aišku vienam mažiau pasiseka todėl jis dabar blogas. Viskas ok, bet ar tam reikia skirti 16 puslapių?
Kalbant apie puslapius prieiname prie pagrindinės knygos problemos. Atmetus visus papildomus puslapius lieka gal kokie 350 pačiam komiksui. Daug rimtų komiksų tilpo į daug mažiau puslapių, o čia iš esmės Lemire ir Ngueyn pristatė tik savo istorijos pamatus. Tie anksčiau minėti 16 puslapių yra gražiai iliustruoti ir gerai parašyti, bet kai skaitai storą knygą ir joje labai mažai progreso tada, bent jau man, tokie dalykai pradeda erzinti. Problemą užaštrina trečioji mini-arka, kurioje 90% turinio yra praeities intarpai. Ką, tai reiškia praktiškai? Perskaičius apie 250 puslapių istorijos progresas sustoja ir likę 100 puslapių yra apie įvairių veikėjų priešistores.
Ir aišku dabar kažkas galėtų paprieštarauti sakydamas, kad praeities įvykiai gali būti svarbūs bendram istorijos progresui. Tikrai taip, vienas šios mini-arkos numeris toks ir yra, bet likę keturi? Deja ne. Gražiai iliustruotos standartinės ir stereotipinės situacijos nepasakančios iš esmės nieko ko jau nežinojome ar negalėjome nuspėti.
Optimistiškai žiūrėti į antrą dalį nuteikia faktas, kad veikėjų neturėtų smarkai daugėti. Tad antroje dalyje turėtų būti daug mažiau praeities intarpų.
Bendra istorijos kryptis yra visai gerai, tik norėtus greičiau ja judėti.
Summa summarum? Puikiai iliustruota, bet nuvilianti ir per lėtai judanti istorija, 7/10.