Slovėnija – 5 diena – Julijos Alpės
Paskutinė diena Slovėnijoje ir ją praleisti planavau toliau tyrinėjant Julian Alpes tik iš kitos pusės.
Tikslas – Vršič kalnų keliu pasiekti žygio pradinį tašką ir nuo jo žygiuoti 3-4 val. iki Slemenova viršūnės, kelyje pamatant gražiausiu Slovėnijos kalnu tituluojamą Jalovec kalną ir uolėtą pagoniškos merginos veidą Prisojniko šiaurinėje sienoje.
7:07 – 7:22 traukinys iš Bled į Jesenice (1,9€).
Tuomet pražioplinau atuobusą į Kranska Gorą, nes ant autobuso kryptis buvo “Reteče”, tai, kol pa’google’inau ar čia man tinkama kryptis, autobusas ir nuvažiavo. Žinoma, galėjau PASIKLAUSTI vairuotojo, bet ne visada sugebi perlipti per savo intravertiškumą.
9:00 – 9:28 pralaukęs pusantros valandos autobusu pasiekiu Kranska Gorą (neužsirašiau kainos, bet bus ~5€).
Vienintelis autobusas, kuris nuveža nuo Kranska Gora iki Vrišč stotelęs, kitaip sakant, užveža į kalną iki žygio pradinio taško, išvyksta 11:30. Turėjau dvi valandas laiko, todėl nusipirkau kepurę, vandens ir nusprendžiau patraukti keliu porą stotelių peškom. Vaizdai pakeliui gražūs, kalnai gi, tai daug prasmingiau bus praleistas laikas, nei laukti stotelėje.
Smagiai taip sau ėjau, kelias pradėjo statėti ir vingiuoti, šaligatviai dingo ir pats kelias susiaurėjo, kad dvi mašinos sunkiai prasilenkia. Pėstysis ten tik dar labiau trukdė eismui, tad priėjau stotelę ir nusprendžiau joje pusvalandį palaukti.
Stotelė tai tiesiog stulpas prie kelio. Nėra net įvažiavimo kažkokio autobusui sustoti. Stoviu apsikabinęs stulpą, laukiu, kad tik mane vairuotojas pamatytų – tai vienintelis autobusas šiandien. Ir štai kelias minutes vėlavęs pasirodo autobusas. Matau, vairuotojas žiūri į mane, mūsų net akys susitinka, net nežymiai linktelnu.
VAIRUOTOJAS ŽIŪRINT TIESIAI MAN Į AKIS NUVAŽIUOJA NESUSTOJĘS.
Visiškas fail‘as. Visas dienos planas nuplaukė. Taip nusivylęs senai nebuvau. Galbūt reikėjo mosikuoti rankomis ir parodyti, kad laukiu autobuso, bet ko dar gali laukti žmogus tokioj nuošalioje vietoje, autobusų stotelėje.
Dabar grįžęs galvoju, kad gal reikėjo kokį taxi susirasti. Nebūtų pigu, bet verta… eh.
Patrypčiojau vietoje ir visiškai be ūpo traukiu žemyn…
Radau kažkokį maršrutą palei upelį – 1 val. pirmyn 1 val. atgal tuo pat keliu.
Kažkiek nurimau, vis aplinka kita, kalnai matos – gražu, nieko nebepakeisi. Maršrutas baigėsi prie kažkokios trobelės.. judam atgal.
Taip pat grįžtant atgal praleidau kažkiek laiko kaimuke prie ežero, kurį greitai praėjau keliaudamas į priekį. Kai pagalvoji, tai čia tokia slovėniška Palanga. Vien tik turistai, visi tik valgo, geria ir kai kas turškias. Trūksta tokios atokesnės autentiškesnės dvasios, kita vertus pinigėliai 🙂
Į Kranska Gora grįžau gan anksti – apie 15 val.
Miestelis visiškai turistinis ir mažas – per 30 min. pamatai viską, ką verta pamatyti.
Kavinėje sukrimtau sumuštinį su vienu vietiniu alučiu. Bandžiau surasti suvenyrų parsivežti namo, bet nieko išskirtinio. Kaip ir visur daug beskonybės.
Vis dėl to ūpo per daug neatsirado. Nors dar tik 16 val., bet kažkur toliau nebe nueisi. Tikrai reikia savo transporto arba bent mokėti vairuoti. Vėl grįžo bloga “sugadintos dienos” nuotaika..
Pasidėjau daiktus viešbutyje ir nebežinojau ką daryti. Pasirinkau nuobodžiausią variantą – nusipirkti alaus parduotuvėje ir žiūrėti serialą per mobilų viešbutyje (naktį rodė Sex Drive per tv :D) Gal nors pagaliau normaliai pailsėsiu.. nors ta mintis visai netenkino. Beliko tik paskutinį kartą pavakarieniauti Slovėnijoje. Nusliūkinau į Lačni Kekec.
Ajdovu žganci (4,5€). Išvertus – grikių košė.
Tai itin tradicinis kalnų regiono patiekalas. Šaknys sekia 18 a. ir dažnai patiekiamas su raugintais kopūstais. Padavėjęs pasakojo, kad kai buvo mažas, jam senelė dažnai gamindavo. Tai paprastas ir pigus patiekalas, kuris padėdavo išgyventi net sunkiausius laikus.
Grikių miltai išverdami, kad jie suliptų. Tada antrą kartą verdami, kad išvirtų. Pabarstoma lašinukais.
Skonis.. nėra skonio 😀 Visas skonis iš lašinukų. Labai sausas maistas. Ko norėti – miltai su druska. Bet ma vis tiek leb patinka tokius paragauti ir matyti kultūrinius skirtumus, istoriją. Juk mes valgydavome miltinius blynus, baksnodavome į taukus arba skystai keptą kiaušinį ir skanu būdavo.
Polnjena pleskavica (20€). Išvertus – įdarytas paplotėlis.
Tai mėsos faršo didžiausias koldūnas su sūriu viduje. Nesuprantu, kam reikia daryti tokio dydžio porcijas. Čia min. dviem žmonėms. Pusę suvalgyti reikėjo prisiversti. Mėsa labai sūri, priminė labai graikiškus mėsos koldūnus iš Lidl, tik čia ne feta viduje, o fermentinis sūris(?). Skanu, bet LABAI sūru.. labai padeda priedai – duona, dviejų rūšių kopūstai, skirtingi padažai.
Jeigu reiktų apibendrinti slovėnišką maistą – labai šiaip sau. Tikrai patiko dešra ir grybų sriuba, visas kitas maistas labai vienpusiškas ir nuobodus. Slovėnija dažnai dabar yra pristatoma kaip maisto mylėtojų nauja kryptis, bet arba man nepasisekė, arba tai tik reklamos triukai.