Bavarija – 7 diena – Miunchenas
Pagaliau buvo galima ilgiau pamiegoti.
9:15-11:10 traukinys į Miuncheną (32,5€).
Pirma, tik atvykus į naują miestą, reikia išsiaiškinti viešojo transporto kainas, keliavimo būdus ir metro kryptis. Keliavimas Miunchene ganėtinai pigus – už 8€ gauni 0-inės zonos dienos bilietą, kurį pamečiau po pirmo pasinaudojimo, todėl teko pirkti antrą. 0-inė zona apimą visą centrą, kuris yra ganėtinai didelis, nes į jį pakliūną ne tik senamiestis, bet ir gretimi rajonai. Tarkime, kai traukiniu važiavau 20 min. pro kukurūzų laukus, vis dar skaitėsi centras.
Šios dienos planas buvo aplankyti didžiausią pasaulyje(!) technologijų ir mokslo muziejų – Deutsches Museum. 20 000 m2 plote įsteigtas 19 nuolatines parodas buvo galima pamatyti vos už 15€.
Jau iš tolo matant pastatą supratau, kad visų parodų tikrai nepraeisiu. Išsirinkau sau įdomesnes: astronautika, optika, kodavimą, elektroniką ir matematiką. Kitas tik prabėgau, kokius lėktuvus galiu ir iš toliau pasižiūrėti.
Labiausiai interaktyvūs buvo optikos eksponatai. Praktiškai visus buvo galima pajudinti, pasukinėti ir matyti, kaip keičiasi spinduliai ar vaizdas. Deja, gan mažytė salė buvo sausakimša. Reikėjo laukti eilėse, kad pažaisti su eksponatu. Masėje ir greičiau pavargsti, todėl labai greitai blėso smalsumo rezervai.
Astronautika – pretty cool, bet daugiausia tik informacija, nieko interaktyvaus. Taip pat eksponatai daugiau atskleidžia istoriją nei pateikia naujausią informaciją. Daug kas buvo žinoma.
Iš šifravimo parodos tikėjaus gerokai daug daugiau. Čia daugiausia eksponatų buvo apie raštą, šriftus, tik mažas skyrelis kodavimo – Tiuringas ir porą mašinų.
Įdomus buvo elektronikos skyrius. Supratau, kad visiškai durnas esu šioje srityje. Daug ko nesupratau net įdėmiai paskaitęs 😀
Trumpai – tikrai vertas dėmesio muziejus.
Gana žinių! Laikas maistui ir alui! Kaip žinoma, Miunchene su alučiu neprapulsi. Čia tiek daug įdomių ir dėmesio vertų vietų, kad reikia gerai palaužyti galvą, kur vis gi verta nueiti, nes visų vietų vis tiek neaplankysi.
Pirmąją Miuncheno darykla pasirinkau Forschungs brauerei. Ir nors darykla neturi gilių tradicijų, gyvuoja tik nuo 1930 metų, bet ją pasirinkau dėl dviejų priežasčių:
- net ir vasarą verda bock’ą,
- toli nuo centro, daugiausiai lokalūs klientai (Miuncheno darykla).
Nors Forschungs yra Miuncheno darykla, ji neturi teisės turėti savo palapinės Oktoberfeste.
Kelionė užtruko, bet buvo verta. Pamačiau visai kitokį miestą-priemiestį, ką vietiniai senukai vartoja. Bock’as buvo nerealus (5,2€) ir taip pat pirmą kartą paragavau tikro flammkucheno (9,8€), kuris pateisino visus mano lūkesčius. Tai yra ant plono miltų papločio užtepta sūrio tyrė kartu su svogūnais ir lašinukais.
Sėdint čia pradėjau galvoti apie pakartotinę kelionę į Bambergą 🙂
Vakarą planavau praleisti Schneider smuklėje. Roko aplinkos žmonės Schneider’į žino kaip eisbock ambasadorių. Įdomumo dėlei, šiuo metu jų eisbock‘as yra nr. 7 pasaulyje pagal Ratebeer., bet jei atmetus amerikiečių ir lenkų daryklas – nr. 1. Tiesiog negalėjau neaplankyti tokios legendinės vietos, kurios alutis tiek gerų prisiminimų yra suteikęs.
Užsisakiau kiaulės koją alaus padaže (18,5€), ką bent kartą būnant pietų Vokietijoje būtina padaryti, ir Aventinus Eisbock (5,55€). Pilstomo eisbock’o tikrai negausi, bet ir iš butelio nerealus. Kiaulės koja – ne tokia skani kaip ragavau Bamberge, bet odelė vis traški, padažą norisi išlaižyti, o mėsa tirpsta burnoje. Tik bulvinis koldūnas buvo labai vidutiniškas.
Visus vienišus keliautojus smuklėje sodino prie vieno pailgo stalo. Man nebaigus valgyti, prie jo pasodino ir amerikietį. Šis vis bandė prakalbinti barmenę, ką čia verta paragauti, ką galėtų pasiūlyti. HA! AMATEUR! Vokietoje ir Austrijoje padavėjos neužsiiminėja tokiom nesamonėm 😀 nė neverta. Jeigu vyresnė, tai gali net šypsenos nesitikėti. Jų darbas priimti užsakymą, atnešti alutį ir maistą, papildyti atsargas ir priimti amokėjimą. Ir nieko daugiau.
“Ką galėtumėte pasiūlyti iš meniu?” – klausia amerikietis.
Nejauki tyla.
“Tai ką užsakysite?” – po kiek laiko paklausia padavėja.
“O šis patiekalas jums skanus?” – vis dar nepasimokė vyrukas.
“Ne.”
O Rokas viduje juokėsi ir jautėsi tikras Bavarijos ir Austrijos asas 😀
Po kiek laiko amerikietis pradėjo šnekinti mane ir mudu taip po truputį įsišnekėjome. Patauzijome apie skirtingas kultūras, pamokinau apie alų, kad į Schneiderį reikia eiti dėl eisbock‘o ir weizen dunkelbock‘o, pakalbėjome apie Ukrainą, apie Lietuvos reakciją. Gaila nebepamenu vyruko vardo, bet jis buvo iš Kalifornijos, apie 50 metų, ir turėjo gan tipinį amerikeitišką supratimą apie praktiškai viską. Pavyzdžiui, jam buvo keista, kad Lietuvoje galima angliškai susišnekėti. Kita vertus, buvo labai smalsus ir malonus 🙂
Po poros valandų ir trečio alaus pajutau, kad jau gana alkoholio. Padėkojau už kompaniją ir patraukiau link viešbučio. Buvo labai smagu, tokie potyriai vieni smagiausių. Gaila, kad nesu toks drąsus ir šnekus pats užkalbinti žmones.
Pagaliau modernus viešbutis!
Žiauriai patiko cilindro formos pagalvės. Jos kietos ir gan aukštos, kažkaip labai gerai tiko kaklui.
Drąsos pagautas pakalbinau priėmime dirbantį vyruką, kuris buvo žiauriai fainas ir papasakojo apie dabartinę Miuncheno alaus situaciją. Pasirodo didžiosios ir garsiausios daryklos po truputį prarandą veidą ir ne be taip vertinamos alaus mėgėjų.
- Löwenbräu ir Spaten-Franziskaner yra susijungę ir priklauso kanadiečiams, kurie vis bando gamyklą iškelti iš Vokietijos.
- Paulaner 30% akcijų priklauso Heikenui.
- Hacker-Pschorr priklauso Paulaner, o tuo pačiu ir Heinekenui.
- Vienintelis Augustiner (neskaitant valstybei priklausančio Hofbräuhaus) gamina vis dar unikalesnį, išskirtinesį ir kokybiškesnį alų.
Daryklos daugiau rūpinasi pelnu nei kokybe. Bent tokia yra pašnekovo nuomonė.