Bavarija – 8-9 dienos – Garmisch-Partenkirchen
Beliko dvi kelionės dienos ir vis dar trūko kalnų, todėl nusprendžiau aplankyti aukščiausią Vokietijos kalną – Zugspitze (liet. Cūgšpicė). Tam reikia nusigauti į pačius Bavarijos pietūs, Garmisch-Partenkirchen miestelį.
8:32-10:18 traukinys iš Miuncheno (9€).
Kaip žinoma, Vokietijoje traukinių bilietai yra brangūs. Šiemet Vokietija priėmė turizmą skatinantį sprendimą – vasarą visi regioniniai traukinių bilietai gali kainuoti 9€, tačiau jų negalima atšaukti, keisti ir pan.
Užsisakiau bilietus pirmyn ir atgal, sumokėjau 18€. Po savaitės gavau žinią, kad tuo metu traukiniai nebevyks – bus tvarkomi geležingelio bėgiai. Nusipirkau kitus bilietus – ir vėl atšaukė. Teko pirkti bilietus trečią kartą, bet, bijant eilinio atšaukimo, tai padariau kelionės dieną. Programėlėje yra funkcija, kuri tarsi leidžia pateikti užklausą grąžinti pinigėlius (nors lyg 9€ bilietams tas negalioja), bet turi būti praėjusi kelionės data, tačiau praėjus kelionės datai nepanaudoti bilietai dingo iš programėlės ir nebuvo galimybės net pabandyti susigrąžinti pinigus. Gavosi brangi kelionė…
Iš miestelio važiuoja traukinys, kuris nuveža iki pat Zugspitze. Tiesa, gali užvežti net ir iki beveik pačios viršūnės, bet kelionė tada trunka 2 val., kai keltas užkelia per 10 min.
Kažkaip atsitiko, kad nesugebėjau rasti traukinių stoties. Iki šiol nesuprantu, kaip čia taip atsitiko, nes traukinių stotis turi didžiausią raudoną stogą ant kurio didelėmis raidėmis užrašyta “traukinys iki Zugspitze”. Kažkoks buvo aptemimas.
Kita vertus, pasirinkus nueiti peškomis iki kitos tarpinės stotelės, galėjau pamatyti miestelį ir pajusti lėtesnį ritmą. Oras tinkamas ir kelias vaizdingas. Jeigu senelis su anūku gali nueiti iki artimesnio kalno, tai kodėl aš negaliu.
Per valandą nuėjau iki tarpinės stotelės, kurioje irgi buvo bent du keltai į kitus kalnus. Pasirinkimo žygiams čia tikrai netrūksta. Už gero pusvalandžio atpuškėjo traukinys ir dar per 40 min. pasiekiau tikslą.
Prie kelto kasų pastatyti gyvos transliacijos iš kalno viršukalnės ekranai nieko gero nežadėjo – viršukalnė paskendusi debesyse. Visiškai nieko nesimatė. Bilietai irgi brangūs – 63€ už abi puses. Tiek keliavus nesinori išvykti tuščiomis, todėl sumoku ir keltu pakylu į 2900 m. aukšį (!!!).
Kaip galima matyti iš nuotraukų, tai nieko nesimatė, todėl nelabai galėjau pajusti išskirtinio aukščio didybės. Taip pat nebuvo kur toliau pasivaikščioti, visur trynėsi itin daug žmonių, todėl po valandos nelabai buvo ką daugiau daryti – leidausi žemyn.
Nakvoti pasirinkau istoriniame pastate, kuriame gyveno 1936 m. žiemos Olimpinių žaidynių sportininkai. Net šuolių su slidėmis trąsos / tramplynai stovi greta viešbučio. Nors patys kambariai istorija nedvelkia, bet aplinka tai turi išskirtinę atmosferą.
Pavakarieniauti ir pasižiūrėti moterų futbolo finalą tarp Vokietijos ir Anglijos nusprendžiau irgi čia. Buvo sekmadienis, todėl padavėjai buvo kažkiek nekantrūs, kiek čia sėdėsi dar. Taip pat kortele negalima atsiskaityti po 19 val. Dar ir velnių gavau, kad pasiėmiau pats ledus iš šaldiklio ir nuėjau prie kasos. Reikia pasakyti padavėjui, jis atneš ir paduos. Toks kažkiek įprastas vokiškas padavėjų šaltumas 🙂 Rokas pratęs.
Padavėjas rekomendavo schweinebraten (12,5€), teigė, kad čia tai yra tradicinis sekmadienio patiekalas. Tai buvo idealus variantas, nes šis patiekalas buvo mano patiekalų, kuriuos reikia paragauti Vokietijoje, sąraše.
Bulvių kukulis buvo neypatingas, už tai mėsa liux, o padažas kone idealus. Smagūs ir šilti kopūstai. Verta paragauti 🙂
Prieš grįžtant į Miuncehną reikėjo dar pasigrožėti Partnach tarpekliu– tai dirbtinai padarytas tunelis palei tarpekliu plaukiančią upę. Maršrutas yra trumpas, užtenka vos 15 min., tačiau patirtis išskirtinė. Tamsu, drėgna, landžioji tarp akmenų – žiauriai patiko. Spėju, net žiemą turėtų būti visai smagu. Galėtų tik tunelis ilgesnis būt. Jeigu yra poreikis, tai praėjus tunelį galima toliau žygiuoti regiono kalnų keliais.
Rokas nusprendė pakilti kalnų keliukais ir tada nusileisti gondola, kuri buvo kažkiek kitokia nei visos – durys automatiškai neatsidarė ir nebuvo jokios rankenos. Po gero pusvalandžio atėjo kažkoks vyriškis ir tiesiog pastumė duris per vidurį, o jos kaip armonika ir susitraukė.. taip gėda senai nebuvo. Dėstau paskaitas inžinieriams, o čia tokio paprasto mechanizmo neperpratau. Eh…
Likusi dienos dalis buvo ganėtinai paprasta. Per dvi valandas grįžau į Miuncheną, tuomet pasidėjau daigtus viešbutyje. Viešbutis įrenktas alpių tematika, bet toks cheesy: karvutės ant sienos, medžio ir šieno interjeras. Kambarys galėtų būti didesnis, bet svarbiausia buvo dvigulė lova ir geras čiužinys.
Planas buvo tiesiog pachilinti. Rytoj teks anksti ryte keltis, todėl nebuvo galima persistenkti, bet vis norėjau aplankyti dar porą aludžių: Ayinger ir Hofbräuhaus. Abejuose nebuvo laisvų vietų ir nebuvo aišku, kiek reiktų laukti, todėl planų atsisakiau ir tiesiog nusprendžiau viešbutyje pasidaryti fap party ir priragauti alaus. Tam užsukau į alaus parduotuvėlę, kuri neturėjo plataus pasirinkimo, bet vis radau vietinio neragauto alaus (ir, žinoma, bocko). Taip pat pakeliui užsukau į žaidimų krautuvėlę, tikėjausi rasti retro žaidimų atributikos ar lauktuvių, bet deja…
Tai taip ir pravakarojau 😀