Vokietijos alučiukai

VAKARŲ VOKIETIJA:

• Dortmundas – dortmunder arba export. Standartinis, lengvas, neišraiškingų skonių lageris. Žinoma, skiriasi nuo kokio Calsbergo, bet sunku pasakyti kuo.
• Dusserldorfas:
• altbier – naudojamos elio mielės ir apyniai, bet fermentuojamas žemoje temperatūroje kaip lageriai. Toks miksas. Pavadinime “alt” (kas yra senas/senesnis) yra kilęs arba iš senesnių technologijų, arba iš ilgesnio brandinimo. Tamsesnės spalvos. Vyrauja dvi rūšys: Diuserldorfo ir kitų regionų. Diuserldorfo, kas yra gimtinė, alutis labiau apyniuotas, o kitų regionų apynio beveik nėra, bet saldesnis, labiau link Miuncheno dunkelio.
  Seniau visi alūs buvo eliai ir tik atsiradus pažangesnėms technologijoms buvo pradėtas gaminti lageris, kuris nukonkuravo Vokietiją.
• sticke – stipresnė aukštos fermentacijos altbier versija. Dažnai galima gauti tik dvi dienas per metus. Retas reikalas. Būtinai aplankyti Zum Uerige daryklą.
• Kelnas – kölsch tėvynė. Kaip ir altbier atveju, gamyboje naudojama alių ir lagerių technologijos (verdamas alus aukštoje temperatūroje su atitinkamomis mielėmis, o brandinamas šaltuose rūsiuose). Labai lengvai geriamas alutis. Gerai eina net tiems, kas nelabai mėgsta alų.

RYTŲ VOKIETIJA:

• Berlynas – berliner weisse – kvietinis rūkštukas, kokių nelabai galiu gerti :D. Spėjama kilęs iš Hamburgo, bet išpopuliarėjo Berlyne ir 19 a. buvo pats populiariausias alutis ten. Šiuo metu mažai kas ragauna, matyt, geriausiai Schneeeule juos gamina. Dažniausiai būna max 3%.
• Leipzigas – gose – dar vienas ne Rokui skirtas rūgštukas. Skonis pasižymi ir dideliu sūrumu, citrinuškumu. Dažnai liežuvį net sutraukia.
  Sukurtas Goslar mieste, bet išpopuliarėjo Leipdzige. 20 a. populiarumas smažėjo, daug daryklų buvo valstybės privatizuota, todėl stilius praktiškai buvo miręs. Nuo 1988 m. kažkiek atgimė pačiame Leipdzige, bet šiuo metu geriausiai gose laikosi Amerikoje.
• Bad Köstritz / Saksonija – schwarzbier – tamsus lageris, kuris gauna spalvą iš skrudinto salyklo. Netoli Čekija, tai bent jau man jaučiasi panašumas su čekiškais tamsiais alučiais. Įdomu, kad pirma dokumentuose paminėta darykla Köstritzer (1543 m.) gyvuoja iki šiol ir tiesa sakant ne taip sunku rasti jų alučio. Respect.

PIETŲ VOKIETIJA:

Frankonija:

• Bambergas – rauchbier – dūminio alaus sostinė! Būtina bent kartą aplankyti gyvenime. Mažame miestuke įsikūrusios 7 daryklos ir visos gamina skirtingus alučius: šviesų, tamsų ar kvietinį. Nori daugiau dūmo ar mažiau, degėsio poskonių ar mėsos? Žinoma, dabar daug kas gamina dūminį alų, bet senuoju būdu mažai kas, tod4l Bambergo aludarių produktų unikalumas ryškus iki šiol.
• Niurnbergas – rötbier – dar nuo viduramžių laikų verdamas raudonasis alus. Tuo metu buvo populiarūs kvietiniai alūs, o šis išsiskyrė ir konkuravo tuo, kad buvo miežinis, kas tuo metu buvo pakankamai nauja. Iš pradžių buvo elis, fermentuojamas aukštesnėje temperatūroje (kaip ir visi alūs tuo metu), bet atsiradus eliams perėjo prie žemesnės fermentacijos. Atsiradus craft‘iniam alui ši rūšis gavo daugiau dėmesio. Profesionalų klasifikuojama kaip Vienos lagerio atmaina. Anyway, skanus alutis – sodresnis skonis, bet lengvai geriasi, o ir spalva viliojanti.
• Kulmbach regionas – eisbock – žemoje temperatūroje vanduo užšąla, todėl jį galima pašalinti/atskirti nuo alaus ir taip natūraliai gaunamas stiprumas. Dažnai kvietinis. Galima sakyti desertinis gėrimas. Sexy.
• kellerbier – nefiltruotas lageriukas. Rasi šį alaus stilių visoje Vokietijoje, bet atsirado Frankonijoje. Dažnai būna ilgiau brandintas rūsiuose, todėl kažkiek stipresnis ir sodresnio skonio. Asmeniškai skaniau nei tiesiog helles.
• zwickelbier – irgi nefiltruotas, bet tingėjai laukti ir anksčiau atkimšai batčką, todėl lengvesnis ir ne toks sodrus skonis.
• dunkel – tiesiog tamsus alutis, todėl gali būti miežinis arba kvietinis. Dažniausiai gamyboje yra naudojami Miuchen salyklas, todėl skonis turi karamelinio saldumo. Frankonijos dunkel‘iai pasižymi didesniu sausumu nei Bavarijos. Šiais laikais į dunkelius dedama viskas, kas aludariams šauna į galvą: riešutai, pyragai, duona.. todėl skonis labai priklauso nuo gamintojo (ypač mažosiose daryklėlėse).

Bavarija:

• Miunchenas – doppelbock – dvigubas bokas (>7%). Sukūrė Miunchene vienuoliai lengviau atrasti Dievą.
• helles – tradicinis bavariškas pale lageris. Skaidrus, lengvas alutis.
• märzen aka festbier – kovo mėnesio alutis. Tradiciškai buvo gaminamas Oktoberfestui. Čiut sodresnis ir stipresnis nei helles, bet ne daugiau 6%.
• bock – stiprus šviesus pale lageris. Kilęs iš Einbeck miestelio centrinėje Vokietijoje, kur irgi yra gilios tradicijos. 17 a. atvyko į Miuncheną ir jaukiai įsitaisė. Gali būti įvarių spalvų – nuo gintarinės iki raudonai rudos, bet dažniausiai tamsesnės spalvos. Apie 6%-7%. Roko fav.
• maibock – gegužės bokas. Dažniausiai būna skirtas Vėlykoms.
• weizenbock – kvietinis bokas. Ne tokia ir sena rūšis, atsirado tik 1907 m.
• hefeweizen aka weizenbier – kvietinis nefiltruotas alutis. Pagal reikalavimus turi naudoti aukštos fermentacijos mieles, todėl dažnai jaučiamas banano poskonis.
• kristallweizen – filtruotas kvietinukas. Skaidresnė hefeweizen versija, jokio kartumo.
• rogggenbier – ruginukas. Galima vadinti visų alučių protėviu. Anksčiau beveik visų alučių gamyboje buvo daugiausia naudojamas ruginis salyklas ir aukšta fermentacija, bet 1516 m. Bavarijos regione išėjo įstatymas (Šventoji Romos Imperija ar pan nsmn.) draudžiantis alaus gamybai naudoti rugius. Rugius galima naudoti tik duonos gamyboje. Natūralu, kad taip mirė ruginukas, bet už tai atsirado kvietiniai ir miežiniai alūs. O pats alus atgimė visai nesenai – 1980 m., pasistengė Spezial-Brauerei darykla iš Schierling (Bavaria, nesumaišyti su Bambergo darykla). Šiuo metu ruginių nedažnai sutikti, retas variantas, todėl jei pamatysi – griebk kol gali.
  Spalva nuo raudonos iki tamsiai rudos, drumstas. Dažniausiai apie 5%. Keistokas skonis, bet vieną paragauti visada galima.
• dinkelbier – naudojama bent 50% speltos salyklo. Kvietinio atmaina?

Aukštutinis Pfalcas:

• zoigl – žydų bendruomenės alutis. Verdamas vis kito aludario, todėl skoniai skiriasi. Kaip suprantu, turėtų priminti mūsų kaimišką alų 🙂 arba bent jau vokišką nefiltruotą.

Yra ir daugiau alučių, matyt, kurie labai lokalūs arba nėra išskirti. Tarkime, visa šiaurinė Vokietija, negi nieko negamino savo.

Lichtenhainer